Keliamės anksti, nes turime ne
tik aplankyti nacionalinį parką, bet ir spėti nuvažiuoti iki jūros ir susirasti
nakvynę. Kol nepažiūrėjau pro langą, viskas buvo puiku, ramiai prausėmės,
ruošėmės išvykai. Tačiau kambariuose buvo įtartina prieblanda, tad pažvelgusi
pro langą giliai atsidusau – vėl lijo. Tuo labai džiaugėsi namo šeimininkė, nes
pas juos lietaus jau daugiau kaip du mėnesius nebuvo. Taigi, svarstom, ką
daryti. Šeimininkė pataria šios dienos neskirti pasivaikščiojimui po Plitvicas,
nes sumokėjus didelę kainą, viso grožio nepamatysim, o be to, dar dvi
ateinančias dienas pranašauja lietų. Mes nutariam važiuoti iki parko ir
pakeliui pamąstyti.
Pasidarom pusryčius, išgeriam
kavos. Ir tada suprantam, kad mūsų laukia vos įveikiama užduotis – kažkokiu būdu
pažadinti atskirame kambaryje miegantį sūnų, kuris nakčiai stebuklingai sumąstė
užsirakinti duris. Mūsų sūnus turi talentą miegui – miega iki 12val. ir
pažadinti jį reikia išskirtinių pastangų. Iš pradžių bandom švelniai belsti į
duris, nes namuose yra ir kitų poilsiautojų. Naiviai tikimės kad jis mus kaip
nors išgirs. Be šansų. Beldimas į jo duris garsėja, šnabždėjimo tonas vis kyla.
Galų gale pasigirsta sūnaus „tuoj“. Kas augina 16-metį, turbūt žino šio žodelio
reikšmę. Tai toks neapibrėžtas laiko tarpas, galintis reikšti ir valandą, ir
kelias dienas... Nekantriai trypčiojam už durų, bijom, kad jis vėl neįmigtų ir
mūsų baimė pasitvirtina. Vėl kartojasi žadinimo ceremonija. Po to vėl. Mums jau
kraujo spaudimas pradeda kilti, bet pagaliau sulaukiam užsimiegojusio veidelio.
Manau, kad žadindami savo vaiką, pažadinom ir visus kitus namo gyventojus, nes
pirmame aukšte buvusi šeimininkė puikiai viską girdėjo.
Susikraunam savo mantą į
automobilį. Pajudam link parko, o dulksna nesiliauja. Matom, kad nieko nebus,
tad važiuojam iki Zadaro, po to iki Nin, į kempingą. Ten lyja, nesinori kišti
nosies iš mašinos. Tokiu oru nakvoti palapinėje nenorim, tad važiuojam pajūriu
tolyn, tikėdamiesi, kad ten, žemiau lietus nelyja. Ir tada aš sugalvojau, kad
pirmoje savo nakvynės vietoje palikau plaukų šepetį, kuris man, turinčiai ilgus
plaukus yra gyvybiškai svarbus. Iš pradžių labai nervinausi, pagrindinė
pokalbio tema kokią valandą tik ir sukosi apie plaukų šepetį, kol vyras „pasiūlė“
grįžti atgal ir jį pasiimti. Taigi, be nakvynės vietos paieškos, dar prisidėjo
ir parduotuvių paieška, kad galėčiau nusipirkti tą plaukų šepetį. Deja, visos
šepečio paieškos buvo nesėkmingos.
Pakeliui ieškant nakvynės
Važiuojam tolyn, mano galva
užimta šepečio rūpesčiai, o pro debesis pradeda lįsti saulė, nustoja lyti.
Aplankome nedidelius kempingus važiuojant žemyn nuo Zadaro. Visi jie mums
tinkami ir kainos labai tinkamos – nuo 20 iki 22 Eur už parą visiems. Bet...
apsistojame Pakoštanėje, kempinge „Kozarica“, pasistatome palapinę. Kaip čia
pasakius, viskas ten gerai – aplinka tvarkinga, paplūdimys geras, yra dušai,
skalbyklės, prausyklos, parduotuvė, kavinė, elektra (tik turėk prailgintuvą),
yra kur žvejoti. Apeiname didžiulę teritoriją – vien vokiečiai, austrai,
slovėnai, italai ir vienas kitas čekas. Bet tai nėra tokio tipo kempingas,
kuris man ir vyrui patinka – per daug žmonių. Užtat mūsų sūnui jis kaip tik.
Kempingas Kozarica
Išeiname pasivaikščioti į
miestelį, praeiname pakrante, pavakarieniaujame. Maistas skanus, sūnus sako,
kad vien dėl picų vertėjo čia atvažiuoti.
Pakoštanės krantinė
Vakarienė
Ir tada prasideda misija – nusipirk plaukų
šepetį, kurios įgyvendinti nepavyksta. Aš jau pradedu iš nevilties šnypšti, bet
nuo to šepečiai neatsiranda. Grįžtam į kempingą, vyras dar spėja pažvejoti.
Anksti temsta, danguje blyksi žaibai, bet garso nesigirdi ir svarbiausia – nelyja.
Vakaro vaizdai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą