Norvegija. 4 diena (liepos 6d.)

Šiandien ryte jau šilčiau –  10^oC, bet lyja. Kažkaip ištaikome momentą, kai nustoja lyti, greituoju būdu susilankstom palapines, susirenkam daiktus ir vėl į kelią. O tas kelias siauras, vingiuotas, su avimis šalia jo ir ant jo.

Pakeliui pamatome pilną laukymę trolių altorėlių, tai sustojame ir mes papildyti laukinę kolekciją. 

Važiuojame į kempingą Lyseboth, planuojame ten įsikurti ir kopti iki Kjerago akmens. Pakeliui į kempingą reikia leistis tokiais serpantinais, kad navigacija ekrane rodo ne kelią, o pribraižo kažkokią makalynę. 

Besileidžiant iki kempingo šauna mintis, kad gal kopiam dabar, o paskui įsikuriame kempinge. Apsisukam jau beveik nusileidę nuo kalno, ir vėl važiuojam atgal į kalną. Privažiavus aikštelę mus pasitinka lietuviškas pasisveikinimas „laba diena“. Aikštelės darbuotojas norvegas, bet sakė jo šefas lietuvis, tai visokių frazių prisigaudęs yra.

Prisirengiam kaip svogūnai, nes šilumos nei kiek nėra. Primetėm, kad eisim kokias 4 valandas, o kaip eisim, tai tik iš nuogirdų, kelionių vadovo ir kelių informacinių šaltinių žinojom. Bet kad taip reikės eiti, kaip ėjom, net nesitikėjom.

Pradžioje lipame vos ne ropom, nes stati ta įkalnė, laikomės už grandinių. Gerai, kad apsirūpinom normaliais batais. O va tokios merginos, tokios labai panašios į kines, kopė su paprastais kedukais ir kalnų batų imitacija. Oi kaip joms nesisekė, nes tie batai per akmenis vis slydo ir slydo, neįmanoma nei kur kojos padėti, nei užsikabinti. Mes aplenkėme visą tokių mergaičių grupę, o kaip jos ten kapstėsi toliau, neaišku, bet manau, kad grįžo atgal, nes mes jų nesutikome nei prie akmens, nei grįždami nuo jo.

 Taigi, mūsų entuziazmas lipant nebėra toks optimistinis, nes nėra taip lengva – tai akmeniniai laipteliai, tai visos plokštės, tai grandinės, už kurių nuolat kabiniesi. Darosi karšta, pradedam nusirenginėti. Pirmas kalnas įveiktas, matome nusileidimą, o nusileidus – vėl į viršų. Kai pamatome aukštai kalnuose žmones ir suprantame, kad ir mes ten būsime, darosi baisoka. Įveikiam antrą kalną, o už jo – trečias. Kažkoks košmaras. 4 valandų kopimo mums bus ryškiai per mažai.

 Ropojam į trečią kalną, bet jau gal biškį lengviau, tik kelio galo nesimato. Paskutiniai keli šimtai metrų jau visai normalu buvo, ir nereikėjo kas 20 metrų stoviniuoti ir kvėpuoti, ir nuotaikos pasitaisė. 

Praeinam akmenimis iki Kjerago akmens. O jis toks mažiukas pasirodo, kabo tarp uolų, o už jo didžiulė erdvė ir į tolį, ir į apačią. O jau koks grožis atsivėrė, neįmanoma nei apsakyti, nei nuotraukomis parodyti. Geri akimis visą tą vaizdą ir negali patikėti, kad taip gražu. Temperatūra 3^oC, šalia sniegas, vaizdai kaip iš atviruko.

Prasideda diskusijos – lipsim ar nelipsim ant to akmens. Iš pradžių kažkaip ramiai vienbalsiai nutarėm, kad nelipam. Paskui toks nutarimas man nepasirodė protingas – tokį kelią praėjus ir neužlipus, gailėsiuos visą gyvenimą. Nutariau, kad lipu, nors bijau aukščio siaubingai. Užkeliu vieną koją, pamojuoju, nusifotografuoju ir lekiu atgal. Nesiryžtu abiem kojomis užlipti. Bet iš mūsų kompanijos buvo ir tokių, kurios abiem kojomis ant akmens patrypčiojo. 

Grįžtam atgal, einasi jau žymiai lengviau ir vėjas nebe į veidą pučia. Nusileidžiam jau vakarėjant, visi sukaitę, bet prisigėrę nerealių įspūdžių. Visas mūsų žygis truko apie 6 valandas. Ir po jo galiu pasakyti, kad tikrai nereikia daug prisirengti, nes visą laiką judi - eini, lipi, šokinėji ant akmenų, tai nėra šalta. Būtina pasiimti vandens ir užkandžių, nes išnaudojus daug energijos praalksti.

Važiuojam į pakalnę vėl tuo pačiu vingiuoti keliu iki kempingo Lysebotn. O jis tokioje nuostabioje vietoje, šalia krioklio, bet jau pats įsikūrimo procesas žiauriai be ryšio. Vienu žodžiu, atvažiuojam, susimokam už save 260 NOK ir prasideda. Sistema tokia, kad neleidžiama važiuoti prie palapinių su auto, visą mantą turi susivežioti karučiais arba susinešioti ant kupros. Tai va, ir prasideda mūsų pasivaikščiojimai su karučiais maršrutu automobilis – palapinė ir atgal. Dar mažai šiandien prisivaikščiojom, judėjom, kopinėjom. Tai pilnam nusibaigimui kokį kilometriuką su karučiais papildomai prie šios dienos fizinio krūvio subėgiojom, kol susinešėm visus reikalingus daiktus iš auto į palapinę. Bebėgiojant turėjom progą stebėti nuo kalno šokinėjančius ir į kempingo slėnį besileidžiančius parašiutininkus.  

                                               

                                                                                                         

Šiandien puola ir kanda mažos musytės, tai sulendam vakaroti į palapinę. Aptariame žygio prie Kjerago akmens detales, ieškome interneto platybėse kitų žmonių atsiliepimų apie kelio sudėtingumą. Vienas toks straipsnis priverčia mus juoktis iki ašarų ir visi džiaugėmės, kad jo nepaskaitėme prieš kopdami į kalną. Tame straipsnyje rašoma, kad kelias labai sudėtingas, metaliniai stulpeliai, į kuriuos suvertos grandinės įsikibimui, išklibinti, o grandinės sutrūkinėjusios ir nepatikimos. Nežinau už kokių grandinių laikėsi tas keliautojas, kuris rašė straipsnį, bet nieko panašaus mums neteko matyti. Gali būti, kad visa tai jau buvo sutaisyta. Nusileisti nuo kalno neįsikibus į grandines faktiškai neįmanoma arba labai sudėtinga, todėl į visas jas teko įsikibti ir nebuvo jų nei sutrūkusių, nei klibančių.

Norvegija. 3 diena. (liepos 5d.)

Rytas mus pasitinka su 7^oC šiluma. Atrodo vėsoka, bet esame pasirengę ir tokiems orams. Kai ruošėmės kelionei ir dėliojome daiktus, atrodė, kad vykstame, ne vasaros atostogų, o slidinėti – termo rūbų, šiltų rūbų buvo daugiau nei vasarinių.

Mūsų šios dienos planuose – Telemarko kanalas su Ulefos šliuzais. Pagal Norvegijos kelionių vadovą, Telemarko kanalas baigtas statyti apie 1891 metus. Jame pastatyti 8 šliuzai, kurie kelia laivus į 72 metrų aukštį virš jūros lygio. Labai įdomi sistema, labai gražu stebėti laivų kėlimą ir leidimą kanalais, juos pripildant ir išleidžiant vandenį. Šliuzai valdomi rankiniu būdu beveik taip pat, kaip ir prieš 100 metų, viena kanalo atkarpa ją pripildžius vandeniu, gali pakelti laivą į 23 metrų aukštį.

Prie šio objekto praleidome tikrai nemažai laiko. Kai sudarinėjau maršrutą, abejojau, ar traukti šį objektą į lankytinų vietų sąrašą. Kelionių vadove jo aprašymas skambėjo neblogai, tačiau interneto platybėse apie jį nebuvo labai daug informacijos. Tačiau kartais net labai verta pasirinkti ne tokias visuotinai populiarias lankytinas vietas,  kad atrasti įspūdingų dalykų. Todėl dabar galiu pasakyti – būtinai reikia įtraukti šį istorinį palikimą į dėmesio vertų lankytinų vietų sąrašą Norvegijoje. 

Nuo Ulefos šliuzo judame link kempingo. Neturime išsirinkę konkretaus, bet žinome, kad apsistosime netoli Rysstad.

Kelias vingiuoja per kalnus, akys ganosi, neįmanoma atsigrožėti. Keliukai darosi vis siauresni ir siauresni, kol lieka faktiškai tik viena juosta su kas keliasdešimt metrų padarytomis vietomis prasilenkimui. Kito automobilio ekipažas juokavo, kad tikėjosi, jog Norvegijos keliai siauri ir vingiuoti, bet, kad navigacija įves į „dviračių taką“, nesitikėjo.

 Vakarop pasiekiame nakvynės vietą, pasirenkame kempingą „Neset“. Jis brangesnis nei vakarykštis, už mūsų auto ir palapinę sumokam 340 NOK + 50 NOK už žvejybą. Kempinge fainos atrakcijos - po visą jo teritoriją laksto triušiukai. Jie laisvai keliauja  - tai prie palapinės, tai po kemperiu slepiasi, tai prie vandens laksto. Gaila, kad tuo metu nesugalvojau jų nufotografuoti, būčiau papildžiusi nuotraukų archyvą mielais vaizdais.

Vyrai skuba žvejoti ir tiek skuba, kad vienas sulaužo meškerę, o kitas supainioja valą kaip tik begali. Jo atpainiojimui dar sugaišta nemažai brangaus laiko. Bet šį kartą žvejyba pasisekusi, pagauna apie 15 upėtakių. Nėra jie labai dideli, bet užtenka ir žuvienei, ir kepimui ant grotelių.

Vyrai iš Lietuvos pasiėmė sliekų, tai bent kažką pagavo. Šalia žvejojo vokietis su duona ir batonu, tai absoliučiai niekas jam nekibo. Turėčiau pasakyti, kad sliekai mūsų mašinoje užima garbingą vietą šaldytuve ir yra labai saugomi, prižiūrimi geriau nei visi kiti maisto produktai.