Suomija. 5 diena (rugpjūčio 9d.)

Lauke šalta. 12^oC šilumos. Apsiniaukę. Renkamės daiktus, pusryčiaujam ir į kelionę. Laukia ilgas kelias iki Norkappo. Kuo tolyn, tuo elnių ant kelio ir šalia jo daugėja.

Sustojame apžiūrėti Meškos urvo. Tai ant kalno stūksantis didžiulis akmuo, į kurio vidų galima įlįsti ir jame atsistoti. Įlįsti į akmens vidų pabandėme visi. Sūnus pasirašė lankytojų knygoje, esančioje akmens viduje. Po to mediniu takeliu pasikėlėme į apžvalgos aikštelę iš kurios atsivėrė puikūs vaizdai į ežerą ir mišką.

Važiuojam toliau. Akis bado pakelėse augantys grybai. Neapsikentę sustojom ir pasivaikščiojom po miškelį. Radom raudonikių, mėlynių, bruknių. Pamankštinę kojas lekiam toliau.

                                                            Pirmieji grybai

Kelio ženklus su elniais keičia kelio ženklai su avimis ir ėriukais. Ir ne be reikalo. Tiesiog ant važiuojamosios kelio dalies krašto grupelėmis guli avys. To dar nebuvome regėję.

Vyras taikytųsi sustoti ir pažvejoti, tačiau laiko tam nėra. Norime kuo greičiau nuvykti iki vietos, o kelias dar tolimas.

Įvažiuojame į Norvegiją. Oras, buvęs visą kelią labai gražus, po truputį bjursta. Tačiau mus lydi nuostabūs gamtos vaizdai. 

Sustojame papietauti ir jau išsitraukiame žiemines striukes. Šalta. Vėjas košia kiaurai. Sūnūs sugalvoja palaipioti ant kanų. Jiems tai atrakcija. Netoliese ganosi elnių kaimenė ir sūnūs labai nori nusifotografuoti kuo arčiau jų. Eiti labai arti nesinori, nes su laukiniu gyvuliu nepajuokausi. Ilgai tokiame ore neištveriame. Užvalgę sėdame į automobilį ir važiuojam. Kelią pastojusias kelias uolas, vandenį - įveikiam tuneliais. Važiuoti tuneliu ir dar po vandeniu, įspūdinga. Savita akustika, šviesos, žinia, kad virš tavęs vanduo, sukelia įvairius jausmus. Prieš kelionę buvom pasiskaitę, kad kai kurie tuneliai mokami, tačiau už pravažiavimą tuneliais mokėti neteko.

Kelias į įkalnę, visgi šiauriausias taškas yra 307 metrų aukščio uola. Nors oras prastas, tačiau kelias pakankamai apkrautas - autobusų ir namelių ant ratų, lengvųjų automobilių ir net motociklų eismas gana intensyvus. Atvykstame į Nordkapp. Apsiniaukė, lyja, vėjas baisus. Termometras rodo +7^oC.

Šiauriausias Europos taškas. Stovint ant uolos, jauti Arkties vandenyną. Už nugaros simbolinis gaublys su nuoroda į tašką, kuriame esame. Teko skaityti, kad ilgą laiką ši uola buvo svarbus orientyras jūreiviams, o dabar tai - svarbus turistų traukos objektas. Šioje vietoje saulė nenusileidžia nuo gegužės vidurio iki pat liepos pabaigos. Mums saulutė per lietaus debesis ir per vėją taip pat kartais pamojuodavo, bet debesys čia pat ją prarydavo.  Poliarines naktis jau pamatėme, todėl nenaktinėsime. Ant uolos aplankome įsikūrusį muziejų, pažiūrim gan įspūdingą filmą apie Nordkapp.

 Taigi tikslas pasiektas ir kelionės pusiaukelė jau įveikta. Laukia ilgas kelias namo.

Netrukus pajudam atgal ir nutariam pakelėje nenakvoti – lauke jau rodo 0^oC. Palapinėje tai būtų per žiauru. Nutariam pasikeisdami vairuoti per naktį. Dėl viso pikto sustojome kempinge paklausti dėl nakvynės, tačiau 60 Eur suma 2 asmenims mums pasirodė per didelė.  

Lauke šviesu. Sustojame pakelėje prie Arkties vandenyno suteikdami vyriškiui progą užmesti meškerę, mes išsiverdame kavos bei sriubos, bet po pusvalandžio kylam toliau – žvejyba nevykusi. 

Už dviejų valandų stojam prie upės. Pailsėsim. Vyras nueina pažvejoti. Ir netrukus grįžta. Pagavo apie 3kg sveriančią lydeką. Tuo ši žvejyba ir baigiasi, nes daugiau niekas nekimba.

Važiuojame tolyn. Ima miegas. Apie 3val. nakties vėl sustojame. Šviesu. Aplink vieni grybai. Per 15min. vyras prirenka jų pilną kibirą. Bus pietums.

Paryčiais sustojam nusnūsti, nes kelionės atstumai ir tempas daro savo. Po valandėlės vėl važiuojam toliau.