Kasryt keltis darosi vis sunkiau. Šiandien šabas. Žydai nedirba, todėl šią dieną suplanavome nuvažiuoti į krikščioniškas vietas. Papusryčiavę išsiruošėme į Nazaretą. Miestas įsikūręs kalnuotoje vietovėje. Čia daug musulmonų. Truputį paklaidžioję, pasistatome mašiną nedidelėje aikštelėje. Net į galvą nešauna mintis, kad ji gali būti mokama. Pirmas objektas, kurį aplankome – Šv.Mergelės Marijos apsireiškimo bažnyčia. Būtent čia buvo išgirsta pranašystė apie nekaltą prasidėjimą ir pasaulį išvysiantį Jėzų. Bažnyčios kieme randame rusų turistų grupę. Pasiklausę gidės pasakojimų, kartu apžiūrime įdomesnes vietas.
Bažnyčia iš gatvės pusės
Vidinis bažnyčios kiemas
Istorinės durys
Viduryje bažnyčios senieji Marijos namai. Viską stebėti galima tik iš toliau. Antrame aukšte ir lauke po skliautais eksponuojami įvairių katalikiškų šalių šiai bažnyčiai dovanoti paveikslai. Randame ir Lietuvos dovaną - paveiksle pavaizduoti Aušros vartai. Bažnyčios kieme apžiūrime Romos laikų iškasto miesto pamatus ir Vokietijos dovaną – koplytėlę. Joje krikštijamas vaikas – maža mergaitė. Žmonių daug, bet vis tiek smalsu pažiūrėti.
Po pastoge Marijos senieji namai
Piligrimų mišios prie senojo namo
Vokietijos koplytėlė ir ...
... joje vykusių krikštynų ceremonija
Lauke esantys skliautai, kuriuose eksponuojami paveikslai
Lietuvos dovana
Grįždami prie mašinos užsukame į 400 metų senumo prieskonių parduotuvėlę. Akys man raibsta. Taip visko norisi, o ir kvepia nerealiai. Išsirenku prieskonių, džiovintų vaisių. Kainos stebina – jos be galo didelės. Bet ką čia, norisi kažką tokio iš šios šalies parsivežti. Einam toliau ir akimirkai sustojam pasižvalgyti po musulmonų kapines.
Prieskonių parduotuvė
Musulmonų kapinės
Mūsų automobilis visai netoli. Grįžtam prie jo, o vietinis mums rodo, kad auto durelės pradarytos. Nors nieko automobilyje nebuvome palikę, bet vis tiek išsigandau, galvojau, kad apvogė. Pasirodo, kad išeidami durelių neuždarėme patys.
Negana to, dar paaiškėja, kad stovėjimas mokamas. Gerai apžiūrime savo mašiną. Baudos kvito nėra. Lengviau atsipučiame. Stebime, kaip kitų mašinų savininkai kažką užkiša už auto stiklo. Mes bandom susimokėti už stovėjimą, bet automatas neveikia. Kaip tik tuo metu prie jo prieina vietinė moteris ir mums paaiškina, kad reikia už lango uždėti lapelį, kad automatas neveikia. Žadam jį pasirašyti rusų ir anglų kalbomis, bet ji mums parašo pati. Tik kokia kalba – taip ir nesupratom. Atsisveikindama prisistatė kaip Nataša.
Natašos raštelis, dar naudotas ir kitose stovėjimosi aikštelėse :)
Palikę raštelį už automobilio stiklo dar juokavom – o kas, jeigu moteris mums ant lapelio parašė ką nors tokio, visai nesusijusio su auto stovėjimu... Mes juk nesupratom tos kalbos.
Nuėjom aplankyti graikų ortodoksų bažnyčios ir Mergelės Marijos šaltinio. Šaltinis mus pasitinka nekokiais kvapais. Čia dar nieko. Bet fasadinėje šaltinio pusėje sėdėjo 2 „apaštalai“, labai jau primenantys mūsiškius bomžus. Nukrapštyti jų nuo poilsio zonos nesiryžome, todėl nuotraukas teko daryti tokias, kaip realiai atrodė šis vaizdas. Šiaip, visos kelionės metu neteko sutikti neblaivių asmenų ar kitų marginalų.
Graikų ortodoksų bažnyčioje
Marijos fontanas ...
... ir jo "apaštalai"
Pasukome atgal prie automobilio. Mūsų navigacijai pasimaišė protas. Veda mus bet kur, kas kelias sekundes perskaičiuoja maršrutą ir kalba bet ką – net tai, kad važiuodami 10km/h greičiu, viršijame leistiną greitį. Juokiamės garsiai, bet vaizdai už lango rodo, kad važiuojame tikrai ne ten, kur reikia. Vietoj to, kad leistumėmės žemyn, mes kylam aukštyn ir puikiai suprantam, kad aplink vien musulmonų gyvenamieji namai. Gatvės siauros, bet pagaliau randam kur apsisukti. Orientuojamės tik iš to, kad leidžiamės žemyn. Navigacija dar nesusigaudo erdvėje, kalba nesąmones. Pagaliau ji atsigauna ir mes pradedam atpažinti vietas, kuriomis atvažiavome.
Nazaretas
Vykstame į Tveriją. Kelionių vadove apie ją nedaug parašyta, tad mes tikimės informaciją rasti turizmo centre. Deja, jis šiandien dirbo tik porą valandų ir mes pavėlavom. Tenka savarankiškai apžiūrėti tai, ką aplink matom – Galilėjos jūrą arba kitaip – Kinereto ežerą ir jo apylinkes. Visai netoli vaikšto ortodoksai. Jie turbūt ilsisi, nes šiandien šabas. Ilgai neužsibuvę Tverijoje, pasukame link Jardenito.
Galilėjos jūra (Kinereto ežeras)
Šiuos ortodoksus sutikome vaikščiojančius po miestą
Pakeliui užsukame įBeit Šeaną. Pagal mano kelionių vadovą –jei rojus yra žemėje, tai vartai į jį –Beit Šeanas. Ką aš galiu pasakyti. Nieko tokio įspūdingo ten nepamatėm. Taip garsiai išreklamuotas romėnų laikų amfiteatras mums pasirodė gana apleistas. Parkas, kuriame jis yra, nedirbo. Kilo įtarimas, kad tai visai ne tas amfiteatras, nes kelionių gido nuotrauka neatitiko realaus vaizdo. Žemėlapio knygoje nėra. Šiandien šabas,žmonių gatvėje visai nesimato. Tad nieko nepešę, važiavom toliau - į Jardenitą.
Beit Šeano amfiteatras
Jardenitas, tai vieta prie Jordano upės, kurioje buvo pakrikštytas Jėzus. Privažiuodami prie jo, iš pradžių apžiūrėjome Kinereto kibucą – žydų savanorišką kolektyvinę gyvenvietę. Tai kaip kolūkio prototipas. Aptvertoje teritorijoje - gyvenamieji namai, ūkio padargai, buities reikmenys. Kibuce gyventojai viską daro bendrai. Bendrai naudojasi daiktais, dirba žemę, dalijasi lėšas. Už gyvenimą susimokama darbu. Didžiausią nuostabą paliko lauke sukabintos bendro naudojimo keptuvės.
Kibuco namai
Bendro naudojimo keptuvės.
Kiaušinienės užteks visiems
Jardenitas visai čia pat – už kelių šimtų metrų. Prieš įėjimą, ant teritoriją juosiančios tvoros - Naujo gyvenimo sienos, mus pasitinka žodžiai iš evangelijos, surašyti įvairiomis kalbomis. Pirmoji kalba, kurią suprantam – rusų. Ieškom lietuvių – nerandam. Jau įėję į krikštynų ceremonijos kiemą toliau ieškom, bet vis tiek nesėkmingai. Žmonių daug, atrodo apžiūrėjom visą tvorą, bet nieko nepešėm, nors radom kaimynų latvių ir estų...
Mus pasitikusios eilutės iš evangelijos
Čia, Jardenite, galima nusipirkti baltų krikštynų rūbų ir įlipus su jais į vandenį – pasikrikštyti. Nežinau, kiek jie kainavo, bet visų kitų parduotuvėje esančių suvenyrų kaina man pasirodė kosminė. Tuo momentu, kai atėjome, dvasininkas atlikinėjo krikštynų apeigas – krikštijo vyrą. Laiptų įlipimui į Jordano upę ne vienas. Visi sunumeruoti, kad būtų patogiau – visur laikikliai rankoms. Krikštytis galima pagal visas krikščioniškas tradicijas. Kol grožėjomės aplinka, vandenyje plaukiojančiomis žuvimis (ir žiurkėmis – nutrijomis), krikštijosi ir pravoslavai, ir katalikai. Pačią krikštynų ceremoniją nebūtina atlikti su dvasininku. Dauguma žmonių patys lipdavo į vandenį ir panerdavo. Kiti į vandenį nelipo, o merkė nusipirktus krikštynų rūbus.
Jordano upė
Krikštynos
Šamai, karpiai ir kita šventa gyvastis skaudino mano vyro širdį. Juk meškerės su savimi nepasiėme :)
Taigi, susipažinę su šia istorine vieta, pasukame link Gan Ha Shlosha. Čia turėtų būti terminiai vandens baseinai su žemiau 27oC nenukrentančia vandens temperatūra. Tačiau čia mums ir vėl nepasiseka – baseinai nedirba. Šiandien šeštadienis, trumpa darbo diena. Daugiau niekur nebesiblaškome ir sukame link namų. Pakeliui – bananų plantacijos, apelsinų ir mandarinų giraitės, ir grožio šiam peizažui suteikiantys kalnai. Tiesa, buvome visai netoli Jordanijos. Visai netoli plevesavo jų vėliavos, matėsi pasienio postai.
Jordanija
Grįžtame namo ne taip ir vėlai, tačiau lauke jau tamsu. Nutariame nueiti prie jūros – juk gyvename visai netoli. Šabas baigiasi, pakeliui atsidarinėja parduotuvėlės, dirba kavinės. Iki pat jūros einame pėsčiųjų gatve. Ji vietomis primena Palangos Basanavičiaus gatvę, o vietomis Kauno Laisvės alėją. Nors lauke jau vėsoka, vanduo šiltas. Pasiklausę bangų ošimo, pasigėrėję miesto vaizdais, sukame link namų. Ir čia mūsų laukia rytojaus kelionės maršruto planavimas.
Netanija
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą