Iš pat ryto bėgame į turgų. Reikia juk apsirūpinti maistu – grįšim vėlai. Be to, šiandien penktadienis – vakare prasideda šabas, kuris dar tęsis ir rytoj iki vakaro.
Išvykstame į Haifą.
Ten nesunkiai randame įžymiuosius Bahajų sodus, esančius Karmelio kalno viršuje. Juos sudaro 19 terasų. Iš pradžių apžiūrime tik iš apžvalgos aikštelės, po to, pasiklausę apsauginių, randame vietą, iš kur organizuojamos ekskursijos. Iš pradžių kalbame rusiškai ir suprantame, kad ekskursija vyks rusų kalba. Prieš įeinant į Bahajų sodus liepia išspjauti kramtomąją gumą. Kartu su mumis eina prižiūrėtojas. Niekas neleidžia po Bahajų sodus vaikščioti pavieniui. Mūsų didžiausiam nustebimui, gidas kalba jidiš kalba. Tenka mums patiems viską apžiūrinėti. Prižiūrėtojas pasiklauso mūsų kalbos ir klausia iš kur mes. Sužinojęs, kad iš Lietuvos, sako puikiai ją žinąs. Jis emigrantas iš Rusijos, tad šį bei tą mums papasakoja. Haifos miestas Bahajų bendruomenei išskyrė žemės plotą, kuriame jie pasistatė maldos namus ir įrengė puikų sodą. Ekskursija po sodą nemokama. Bahajų sodai paliko didžiulį įspūdį. Aplink nė vienos nereikalingos žolytės, viskas išpuoselėta, žydi gėlės.
Toliau mūsų kelionės maršrute – Akko. Tai senas ir musulmoniškas miestas.
Atvykus patenkame į senamiestį. Ten kaip tik rusų grupė su gidu. Ir mes apsimetame jų turistais. Kažkiek pasiklausę ir pavaikščioję, patraukiam savais keliais. Apžiūrime Al Džazaro mečetę. Pats mečetės vidus gana patrauklus, bet aplinka visai nesutvarkyti. palyginus su Bahajų sodais, tai visai nyku.
Tualete randame įdomių „įrenginių“ – ąsotėlių ir vandens kranelius maždaug kojų kelių lygyje. Pirma mintis – kojoms plauti. Tik vėliau nušvito protas.
Senamiesčio gatvelėse randame padorią kavinukę ir užsisakome humuso. Skonis savotiškas, bet tikrai geras.
Kažkam gražu
Pradėjo temti ir mes pasukome link automobilio. Pakeliui užlipame ant senamiestį supančio apsauginio pylimo.
Ir ką matau prieš akis – kažkas čia perkėlė Gedimino pilį. Tolumoj kalnas – ant jo pilis su vėliava.
Vakarėjant dar pasidžiaugiame aplink matomais vaizdais.
Grįžtam į namus. Dar gana ankstoka. Taisome vakarienę – faršu įdarytas cukinijas. Vyrams užėjo juoko priepuolis – mintis, kaip skanūs maisto kvapai žadina šabą švenčiančių žydų skrandžius, juos varė iš proto. Bet juk ne pasninkas. Tačiau jie žvengė iki ašarų. Išeidami parūkyti, dar užstrigo lifte – vienas spaudė 0, kitas 1. Jų juokas lifte girdėjosi ir bute. Vyrams iškilo klausimas – kaip žydiškai gelbėkit, kilo mintis, kad šabo vakarą jų niekas negelbės, todėl juokėsi dar labiau.
Lifto instrukcija
Liftas kažkaip atsigavo. Grįžę vyrai kvatojo toliau. Pasigirdo baladojimas į sieną. Supratom, kad per daug triukšmaujam.
Susėdę vakarieniauti išsitraukėm Netanijoje pirktą majonezą. Ant indelio parašyta – Litovskij produkt. Prekės iš Lietuvos pasiekia ir šią šalį. Apačioje esančioje parduotuvėlėje dar buvome nusipirkę kiaulienos kumpio. Paragavom žydiško vyno. Skonis visai nieko. Po vakarienės, pasijuokus su vyrais, tiek ir beliko – eiti miegoti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą