Kelionės data – 2011-11-13/2011-11-22
Kelionė. Vilnius –Viena-Tel Avivas ir atgal.
Kelionės dalyviai: 4 suaugę (aš, MB- mano vyras ir dar viena šeima).
Kodėl Izraelis? Tą klausimą uždavė visi, kam tik siūlėme vykti kartu. Į šį klausimą pilno atsakymo nežinau. Mes su MB daugiau linkę į kitokį tikėjimą, o kartu vykę taip pat netikintys. Tačiau istorinės vietos, 4 jūros, geras oras ir svečios šalies pažinimas lėmė šios šalies pasirinkimą.
Lankėmės ne vienoje šalyje ir kiekvieną kartą pasigailėdavau neaprašiusi kelionės įspūdžių, nors su malonumu skaitydavau kitų patirtus kelionės nuotykius. Taigi, bandysiu parašyti ir aš.
Kėlėmės 5.30val. Vilnių pasiekėme po 3 val. Iš Vilniaus oro uosto sėkmingai nusileidome tarpiniame sustojime - Vienos oro uoste. Žinoma, Vienos oro uoste 6 val. pabodo laukti. Iš neturėjimo ką veikti aplankėme beveik visas oro uosto parduotuves, išuostėme pačius įvairiausius kvepalus, žinoma, nepamiršome ir pasikvėpinti, pasidžiaugėme gražiais daiktais... Pagaliau sulaukėme registracijos skrydžiui pradžios. Tam, kad pakliūti į reikiamą terminalą, turėjome pereiti visą oro uostą ir patekti į nešengeno šalių zoną. Visi patikrinimai praėjo sklandžiai.
Įsitaisėme lėktuve ir aš pradėjau laukti maisto. Kiti buvo santūresni. Iš Vilniaus į Vieną skrendančiame lėktuve maitino sumuštiniais su sūriu, o kadangi sūrio aš nevalgau, tai ir likau nevalgius. Tos 6 laukimo valandos kito skrydžio, gerokai ištuštino skrandį, o ir Vienos oro uoste suvalgyta tirštsriubė kažkur išgaravo. Pagaliau sulaukusi to šilto maisto, buvau nuvilta – dėžutėje puikavosi sūrio kepsnys. Vienu žodžiu, teko valgyti bandelę su pomidorų sultimis. Tuo tarpu MB apsidžiaugė – jam teko dvigubas sūrio kepsnys.
Pirmieji įspūdžiai apie kelionės šalį susidarė jau lėktuve. Tarp keleivių, skrendančių iš Vienos į Tel Avivą, didelę dalį sudarė ortodoksai. Savo išvaizda ir elgesiu jie nenorom pritraukė dėmesį, nes iki tol neteko jų sutikti. Reikia pasakyti, kad elgesys atrodė keistas – jiems aplinka neegzistavo, svarbiausia buvo jie ir jų interesai. Nuolatinis betikslis vaikščiojimas po lėktuvo saloną, stiuardesių paliepimų ignoravimas atrodė nesuprantamas ir tai davė pagrindą manyti, kad kelionė tikrai bus įsimintina.
Nusileidus Tel Avivo oro uoste, mūsų lauke pirmasis išsamus patikrinimas. Kaip ir pridera, iš karto teko susimauti – MB, prieidamas prie pasų kontrolės langelio, paliko lagaminą atokiau. Toks elgesys yra nepateisinamas, nes bet koks lagamino be priežiūros palikimas sukelia įtarimų dėl teroro akto grėsmės. Apie tai pastoviai skelbiama tiek oro uoste, tiek visuose lankytinuose objektuose. Todėl prie vyro lagamino iš karto prisistatė apsauginiai, o vyras turėjo aiškintis, kodėl lagaminą paliko be priežiūros. Vėliau mes abu turėjom aiškintis pasų kontrolei, ko čia atskridom, kiek būsim, kur apsistosim. Tuo tarpu draugai kontrolę praėjo lengvai. Patikrinę mūsų hostelio rezervacijos lapą ir paklausę, ar turim giminių Izraelyje, pagaliau mus paleido.
Dabar beliko viena užduotis – surasti oro uoste Eldan mašinų nuomos punktą, iš kurio internetu buvom rezervavę automobilį. Paklaidžiojom neblogai, kol pagaliau radom jį visai patogioje vietoje ir visai netoli išėjimo. Pildant dokumentus auto nuomos darbuotojai kilo įtarimas, kad mes išgėrę. O kaip gi kitaip – juk lėktuve prie vakarienės davė vyno. Teko man ir MB prisiimti kaltę, todėl vairuotoju buvo paskirtas mūsų draugas.
Dabar beliko viena užduotis – surasti oro uoste Eldan mašinų nuomos punktą, iš kurio internetu buvom rezervavę automobilį. Paklaidžiojom neblogai, kol pagaliau radom jį visai patogioje vietoje ir visai netoli išėjimo. Pildant dokumentus auto nuomos darbuotojai kilo įtarimas, kad mes išgėrę. O kaip gi kitaip – juk lėktuve prie vakarienės davė vyno. Teko man ir MB prisiimti kaltę, todėl vairuotoju buvo paskirtas mūsų draugas.
Pamatę savo mašiną – apsidžiaugėme. Tikėjomės ko nors paprastesnio, pvz.: Daihatsu tipo, bet gavom Nissan Tiida. Nauja mašina, nuvažiavusi 10000km, bagažinė didelė, viskas kuo puikiausiai telpa. Kelionei pasiruošėme jau namuose – susitvarkėme navigaciją, pasiskolinome žemėlapius. Tik išsinuomojus mašiną čia pat ištiko klausimas – kaip pradėti važiuoti, jei atsivežta iš LT navigacija neveikia. Paklausę pirmo sutikti žmogaus, kaip išvažiuoti iš oro uosto į Jeruzalę, nutarėme rizikuoti ir pradėti kelionę be navigacijos.
Bet čia ir vėl mums nepasisekė – pusvalandį negalėjom pravažiuoti oro uosto šlagbaumo, kadangi nesusipratom, kaip jis veikia. Į visas įmanomas skyles kaišiojom duotus lapelius, po to kreditines korteles – veltui, visos kortelės buvo „išspjautos“ atgal. Kol mes vargom prie savojo šlagbaumo, pro kitus tvarkingai viena po kitos išvažinėjo kiti automobiliai. Trūkus kantrybei šokinėti apie šlagbaumą 3val. nakties, paklausėm pristojusios mašinos žmonių, kaip pagaliau išvažiuoti. Jie paaiškino, kad reikia į aparatą kišti auto nuomos punkte gautą taloną. Tik jį įkišus pasikėlė šlagbaumas. Mes nerealiai apsidžiaugėm, bet tuoj pat kilo mintis, kad šlagbaumas tuoj užsidarys, o mes visi išlipę iš auto, auto durys visos atidarytos... Ir tada pasigirsta vyro „go, go, go...“. Vienas puola strimgalviais prie auto, kitas lekia žiūrėti, kad šlagbaumas neužsidarytų, draugė viduje prisisegusi saugos diržu bando uždaryti galines dureles - nepasiekia. Vienu žodžiu, jau gerokai kvatodami sėdam į išvažiavusį automobilį ir žadam judėti. O tada STOP, maniškis paklausė, ar automatas atidavė kortelę. Draugas sako – ne. Maniškis galvoja apie banko auksinę kortelę, o draugas apie mašinų nuomos punkte duotą kortelę. Abu išlipę pradėjo tikrinti automatą, gal jis kartais tą kortelę išspjovė. Ir vienaip žiūrėjo, ir kitaip – nieko. Jau po truputį pradėjo darytis neramu, nes kortelė tai ne juokas. Tik po kelių akimirkų išsiaiškinom, kad ta kortelė nebuvo banko. Kas belieka – skaniai iš savęs pasijuokti.
Pagaliau jau tikrai pajudam link Jeruzalės. Kelio ženklų daug, mašinų beveik nėra (ko norėti 3val. nakties), pamažu atsigavo navigacija (matyt, antžeminėje aikštelėje nepagavo signalo). Taigi, kelionė neužtruko ilgai – apie 1val. Pagaliau pasiekėm Jeruzalę. Ir čia mūsų laukia nauja problema – kaip rasti automobiliui stovėjimo aikštelę kuo arčiau hostelio. Navigacija pradeda mus vesti ratais, sakydama, kad kelio daliai reikia specialaus leidimo. Pradedam nervintis – apsukom jau kokius 3 ratus. Tada nusistatėm pagal žemėlapį gatvę, kurioje tikėjomės pastatyti auto. Bet mums ir vėl nepasisekė. Sustojom ir vyrai, išlipę iš automobilio nusprendė parūkyti, pasitarti. Vos po keleto sekundžių prisistatė policijos pareigūnai ir paklausė, ar mes turim problemų. O mes juk turėjom – ir dar kokių... Išklausęs mus pasisiūlė palydėti. Na ką, policija varė kaip „greita ir įsiutusi“ – ant artimiausio gulinčio policininko kad šoktelėjo, net žiežirbos pabiro. Mes taip nerizikavom, todėl kiek galėdami pristabdėm auto. Atlydėjo mus policija į tą vietą, kur mums reikėjo, o pasirodo, čia ne ta vieta. Vėl knisimasis po žemėlapius, vėl sukimas ratais. Galų gale pristojom prie degalinės ir ten esančio taksisto paklausėm, kur gi tas jų Liberty parkas. Taksistas blogai kalbėjo ir angliškai, ir rusiškai... Draugas pavadino tą parką kažkaip jų kalba ir tada buvo išsiaiškinta, kad mes vos ne jame ir stovim. Taksistas mus pasisiūlė palydėti iki hostelio. Pasistatėm auto to Liberty parko aikštelėje, bet draugo žmonai kilo įtarimas dėl apmokėjimo. Ką čia – taksistas mus patikino – no money, no police, no problem. Buvo 5val. ryto, para be miego, norėjosi kuo greičiau į lovą, tad mes juo ir patikėjom. O pasirodo be reikalo...
Pagaliau jau tikrai pajudam link Jeruzalės. Kelio ženklų daug, mašinų beveik nėra (ko norėti 3val. nakties), pamažu atsigavo navigacija (matyt, antžeminėje aikštelėje nepagavo signalo). Taigi, kelionė neužtruko ilgai – apie 1val. Pagaliau pasiekėm Jeruzalę. Ir čia mūsų laukia nauja problema – kaip rasti automobiliui stovėjimo aikštelę kuo arčiau hostelio. Navigacija pradeda mus vesti ratais, sakydama, kad kelio daliai reikia specialaus leidimo. Pradedam nervintis – apsukom jau kokius 3 ratus. Tada nusistatėm pagal žemėlapį gatvę, kurioje tikėjomės pastatyti auto. Bet mums ir vėl nepasisekė. Sustojom ir vyrai, išlipę iš automobilio nusprendė parūkyti, pasitarti. Vos po keleto sekundžių prisistatė policijos pareigūnai ir paklausė, ar mes turim problemų. O mes juk turėjom – ir dar kokių... Išklausęs mus pasisiūlė palydėti. Na ką, policija varė kaip „greita ir įsiutusi“ – ant artimiausio gulinčio policininko kad šoktelėjo, net žiežirbos pabiro. Mes taip nerizikavom, todėl kiek galėdami pristabdėm auto. Atlydėjo mus policija į tą vietą, kur mums reikėjo, o pasirodo, čia ne ta vieta. Vėl knisimasis po žemėlapius, vėl sukimas ratais. Galų gale pristojom prie degalinės ir ten esančio taksisto paklausėm, kur gi tas jų Liberty parkas. Taksistas blogai kalbėjo ir angliškai, ir rusiškai... Draugas pavadino tą parką kažkaip jų kalba ir tada buvo išsiaiškinta, kad mes vos ne jame ir stovim. Taksistas mus pasisiūlė palydėti iki hostelio. Pasistatėm auto to Liberty parko aikštelėje, bet draugo žmonai kilo įtarimas dėl apmokėjimo. Ką čia – taksistas mus patikino – no money, no police, no problem. Buvo 5val. ryto, para be miego, norėjosi kuo greičiau į lovą, tad mes juo ir patikėjom. O pasirodo be reikalo...
Taksistas mus nuveža prie Jafos vartų (įėjimo į Jeruzalės senamiestį) ir palieka, sakydamas, kad mūsų hostelis kažkur čia. Žinoma, iš pradžių sako mokėkit kiek negaila už pavėžėjimą, o paskui paprašo 10dol. Kitą dieną, įvertinus atstumą, ši suma mums pasirodo kiek per didelė.
Tai ką. Stovim mes toje senamiesčio aikštėje prie Jafos vartų ir pradedame ieškoti St.Marko gatvės. Pasirodo, tos visos senamiesčio gatvelės neskirtos auto eismui, o tik pasivaikščiojimui, todėl mūsų navigacija, privedusi prie Jafos vartų, vėl liepdavo sukti ratą. Taigi, pasukom į pagrindinę gatvę, bet vietinis tipelis mus patikino, kad ieškomos gatvės čia nėra. Grįžome į aikštę. Vienas vyras pasuko į vieną skersgatvį, kitas į kitą. Prie mūsų tuoj prisistato taksi, nors ir pats taksistas nežino kur ta gatvė, bet pavežti vis tiek siūlosi. Parbėgęs draugas sako radęs reikiamą gatvę. Su lagaminais pasukam link savo hostelio. Paėjus kelis žingsnius sutinkame 4 ar 5 moteris, 5val. vaikštančios po senamiestį. MB pasukdamas į kitą gatvelę kažką pasako lietuviškai, o tos moterys lietuviškai jam pritarė. Akys iššoko ant kaktos – niekur nuo tautiečių nepabėgsi.
Pagaliau randame savo Hostelį „Citadel“.
Apsigyvename savo kambariuose. Šiaip kambarys mažas, bet juk mums nieko daugiau nereikia – tik permiegoti. Mūsų lova man įtartina – toks įspūdis, kad patalynė nekeista. Bet nieko, norisi miego. Tik nusirengus, 5.30val. sučirškia mano žadintuvas. Lygiai prieš parą tuo metu kėliausi išvykimui į oro uostą. Prigulam svajodami, kad pagaliau pamiegosim. Kur tau – 6val. pradeda skambėti bažnyčios varpai. Skamba visai čia pat. Už kokių 15min. jam pritaria mažesnis varpelis, o už kokio pusvalandžio dar atsiliepia kiti varpai, bet jau su visa melodija. Pagaliau užmigom. Atrodo, kad miegojom kokias 6 val. Bet kur tau – dabar tik po 8val. 8.30val. į kambarį atsargiai baladoja draugas. Pasirodo ne mums vieniems nesimiega. Hostelis – labirintas. Kad patektume vieni pas kitus, turime nusileisti iš 3 aukšto, pereiti koridoriuką ir vėl pakilti į trečia aukštą.
Koridorius
Laiptinė
Pakeliui laipteliai sukasi tai į vieną, tai į kitą pusę, durys šen, durys ten, todėl visai nekeista, kad draugui susisuko galva ir jis vietoj to, kad leistis žemyn, užėjo į svetimų žmonių kambarį. Mandagiai atsiprašęs, MB pasakė, kad „aš jau antrą kartą čia pataikau“. Prisijuokę kaip reikiant, nutarėme papusryčiauti ant hostelio stogo. Mums atsivėrė nuostabus Jeruzalės senamiesčio vaizdas. Kažkas miegojo ant stogo. Čia gyveno ir įkyrus katinas, kaskart akylai mus stebėjęs. Kol negavo dešrelės, kniaukė klaikiai. Išgėrėm kavos, arbatos, suvalgėm ką dar turėjom ir išsiruošėm į miestą.
Apsigyvename savo kambariuose. Šiaip kambarys mažas, bet juk mums nieko daugiau nereikia – tik permiegoti. Mūsų lova man įtartina – toks įspūdis, kad patalynė nekeista. Bet nieko, norisi miego. Tik nusirengus, 5.30val. sučirškia mano žadintuvas. Lygiai prieš parą tuo metu kėliausi išvykimui į oro uostą. Prigulam svajodami, kad pagaliau pamiegosim. Kur tau – 6val. pradeda skambėti bažnyčios varpai. Skamba visai čia pat. Už kokių 15min. jam pritaria mažesnis varpelis, o už kokio pusvalandžio dar atsiliepia kiti varpai, bet jau su visa melodija. Pagaliau užmigom. Atrodo, kad miegojom kokias 6 val. Bet kur tau – dabar tik po 8val. 8.30val. į kambarį atsargiai baladoja draugas. Pasirodo ne mums vieniems nesimiega. Hostelis – labirintas. Kad patektume vieni pas kitus, turime nusileisti iš 3 aukšto, pereiti koridoriuką ir vėl pakilti į trečia aukštą.
Pakeliui laipteliai sukasi tai į vieną, tai į kitą pusę, durys šen, durys ten, todėl visai nekeista, kad draugui susisuko galva ir jis vietoj to, kad leistis žemyn, užėjo į svetimų žmonių kambarį. Mandagiai atsiprašęs, MB pasakė, kad „aš jau antrą kartą čia pataikau“. Prisijuokę kaip reikiant, nutarėme papusryčiauti ant hostelio stogo. Mums atsivėrė nuostabus Jeruzalės senamiesčio vaizdas. Kažkas miegojo ant stogo. Čia gyveno ir įkyrus katinas, kaskart akylai mus stebėjęs. Kol negavo dešrelės, kniaukė klaikiai. Išgėrėm kavos, arbatos, suvalgėm ką dar turėjom ir išsiruošėm į miestą.
Pirmasis vaizdas nuo hostelio "Citadel" terasos-stogo
Dar vienas vaizdas.
Tik išėjus iš hostelio, draugas mus veda į kairę. Mes sakom, kad ne čia. Apsisprendžiam, kad einam tiesiai. Iš pat ryto pasiimame nemokamą 3 val. turą po Jeruzalę. Gaila, kad ekskursija anglų kalba. Draugui tai gerai, o man tenka pastatyti ausis ir pasitelkti visus mokykloje įgytų žinių likučius. MB iš viso nepavydžiu – jis mokėsi prancūzų. Mūsų grupė buvo mišri – australai, kanadiečiai, airiai (kitų nepamenu). Senoji Jeruzalė aptverta aukšta mūro siena su 12 vartų (veikia tik 7). Aplankėme armėnų (čia mes gyvenom), žydų, krikščionių, musulmonų kvartalus. Musulmonų kvartale suvalgėm vietinį patiekalą „felafel“ už 8 šekelius. Tai miltinis paplotėlis, kurio viduje aliejuje virti avinžirnių kukuliai ir šviežios daržovės. Man jis labai patiko. Tiesa, kažkaip taip išėjo, jog neatidavė 10šek. grąžos. Teko pasiaiškinti. Ekskursijos metu pamatėme musulmonų kvartale įsikūrusių žydų šeimų namą, visą apraizgytą spygliuota viela, pažymėta mėlyna spalva ir pakabinta žydų vėliava. Taip jie pasižymėję, kad neramumų metu jų namų nesupainiotų su musulmonais.
Žydų namas musulmonų kvartale
Musulmonų kvartale pastebėjome tai, kad ten visur pilna filmavimo kamerų ir daug kareivių, kurių kituose kvartaluose tiek dag nepamatysi. Nuvedė mus prie Raudų sienos. Kad prie jos patektume, teko praeiti patikrinimą kaip lėktuve – buvo peršviestos rankinės, patikrinti daiktai.
Raudų siena iš toliau
Po to ėjome prie Kristaus kapo bažnyčios. Į pačią Kristaus kapo bažnyčią mūsų nevedė, nes, pasak gido, ten šiuo metu didelės eilės. Dėl šios priežasties nutarėme ten apsilankyti rytoj iš pat ryto. Didelį įspūdį padarė ant Kristau kapo bazilikos stogo buvęs įsikūręs koptų vienuolynas. Maži nameliai, mažos durelės, dar mažesni langeliai.
Po ekskursijos grįžome trumpam į savo Hostelį ir netrukus išsiruošėme į turgų. Draugas vėl veda mus į kairę. Mes nepasiduodam, juokaujam, kad kaip tikram vyrui ėjimas į kairę įgimtas J. Turgų, kuris jau yra už Jeruzalės senamiesčio, žemėlapio pagalba pabandėme pasiekti pėsčiomis. Nuėjome pusę kelio, dar tiek pat liko. Paklausėme sutiktų mokinukių, kur rasti turgų. Jos pasiūlė mums važiuoti su tramvajumi, sakė jis nemokamas, bet mes jomis nepatikėjom. Dar kiek paėjėję paklausėm pardavėjos. Ji irgi patvirtino, kad tramvajus nemokamas. Tad sėdom į jį ir pavažiavę porą sustojimų išlipom. Turguje norėjosi visko - vis tik buvome gerokai išalkę.
Prisipirkom maisto ir pasukom link namų. Šį kartą iš karto važiavom tramvajum, bet ir vėl nesklandumas – išlipom viena stotele per toli. Turėjome grįžti atgal, todėl vėl sėdom į tramvajų ir išlipom sekančioj stotelėje.
Grįžtant iš turgaus. Jeruzalės senamiesčio siena.
Kadangi jau buvo vakaras, nutarėme aplankyti savo mašiną. Jau einant prie jos pradėjo po truputį lyti. Kuo tolyn – tuo lietus stipryn. Pasiekę degalinę gavome geros krušos. Laimė, tai truko neilgai. Krušai pasibaigus, pažiūrėjom auto ir ką – radom dovanų – 100šek. (70Lt) baudos kvitą. Pasirodo, aikštelė dieną mokama. Netrukus vyrai visai šalia rado nemokamą auto aikštelę, tad mašiną tuoj pat perstatėme ten. Grįžtant į hostelį lietus plovė kaip iš kibiro. Sulijom nerealiai. Rūbai per naktį neišdžiūvo, tad drėgni džinsai rytojaus dieną džiūvo ant mūsų kūnų.
Per dieną neblogai prisivaikščiojom, buvom nemiegoję beveik 1,5 paros, todėl pavalgę, išgėrę LT brendžio po 50gr, apie 21val., nuėjome miegoti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą