Izraelis. 2 diena (lapkričio 15d.)

Rytas kaip ir vakar prasideda 6val. varpų skambėjimu. Didelis varpas – mažas varpeliukas – varpų choras. Nori nenori, bet 6 val. jau nebemiegi. Tai ką, nieko nevalgę išsiruošėm į Kristaus kapo bažnyčią. Norėjom pamatyti kažką tokio, apie ką pasakojo gidas. Nepagalvojom, kad ilgai užtruksim – viskas ranka pasiekiama, todėl net kavą atidėjom vėlesniam laikui.
Kristaus kapo bažnyčią apžiūrėjome neskubėdami. Čia šeimininkauja 6 konfesijos: katalikų, graikų–stačiatikių, armėnų, koptų, sirijiečių ir etiopų, – jiems suteiktos savo ribos ir laikas maldoms. Nuo pat ryto bažnyčioje vyko mišios. Jas laikė viena konfesija po kitos savose teritorijose.

Mišias laiko katalikai.

Čia jau kita konfesija

O čia dar kita

Bevaikščiodami sutikome rusų turistų grupę, viena ausimi pasiklausę gidės, nuėjome į eilę laukti Kristaus kapo atidarymo. Kadangi dar buvo labai anksti, eilė visai trumpa pasirodė. Netrukus durelės buvo atvertos ir mes po keletą įeidavome į vidų. Paveiksluoti nebuvo galima. Viduje marmurinė plokštė, ant jos žvakutės, vietos nedaug. Tik įėjus reikia apsisukti ir grįžti atgal. Jokių didelių emocijų šios istorinės vietos aplankymas, bent jau man, nesukėlė. Išėję iš tos kapo vietos, šalia pasišventinome žvakes, kurios bus skirtos lauktuvėms.

Kristaus kapo koplyčia iš šono. Tai sena uola, sutvirtinta sijomis. Šone dega šventos žvakės, nuo kurių galima pasišventinti savąsias. Mes savo žvakes šventinome prie įėjimo į koplyčią durelių.

Čia Kristaus kapo vieta iš priekio. Tos mažos durelės prasiveria po mišių ir tada lankymo valandos prasideda. Šone matosi eilėje laukiantys turistai.

Šis vaizdas reikalauja paaiškinimo. Rašiau, kad ant Kristaus kapo bažnyčios stogo buvo įsikūręs koptų vienuolynas. Ten namukai yra iki šiol. Tai va, žvelgiant į šio kupolo viršų, matosi langeliai. Pro tuos langelius į bažnyčios vidų mes žvelgėme nuo stogo. Faktiškai mes ant stogo stovėjome ten, kur prasideda kupolo langai. Viršuje būnant, bažnyčios kupolas yra tiesiog kiemo viduryje.

Įdedu dar keletą vaizdų iš Kristaus kapo bažnyčios

Kristaus susukimo į drobulę vieta. Tą vaizduoja ir paveikslas ant sienos. Žmonės neša rūbus, rožančius, kitus daiktus ir šventina juos ant šito akmens.

               Iš bažnyčios grįžome ant savo hostelio stogo pusryčiauti. Po pusryčių nutarėme apžiūrėti Uolos mečetę. Jau nuėję pusę kelio buvome įspėti, kad prie jos turime nueiti kitu keliu. Tą kelią parodė vietinis musulmonas, kuris, be kita ko, dar nuo mūsų nuplėšė 11šek., kaip asmeninis gidas. Ir čia mūsų planai pasikeitė. Nutarėme nueiti iki Alyvų kalno. Kadangi ėjome pro Raudų sieną, vėl laukė patikrinimas. Pakeliui atsivėrė nuostabūs vaizdai į Alyvų kalną ir Kedrono slėnį. Visoje Alyvų kalno papėdėje žydų kapai, o prie Jeruzalės senamiesčio tvoros, Kedrono slėnio viršuje – musulmonų kapai.

 

Tik išėjus iš Jeruzalės senamiesčio

Pakeliui į Alyvų kalną. Jo papėdėje - žydų kapai.

Žydų namai

Priėję Alyvų kalną iš karto radome rusų turistų grupę ir su ja apžiūrėjome Visų Tautų baziliką Geitsamanės sode ir patį sodą su senaisiais alyvmedžiais. Visų tautų bazilika taip pavadinta todėl, kad labai daug tautų prisidėjo prie jos statybos. Bazilikoje netrukus prasidėjo mišios, kurias laikė daug kunigų. Kaip supratau, jie iš skirtingų šalių. Šios bazilikos viduje, priešais altorių stovi didžiulis akmuo – uolos gabalas, apipintas erškėčiais, nuo kurio paskutinį kartą į tautą kreipėsi Kristus. Bazilikos kupole retai išdėstyti šviestuvai primena žvaigždėtą dangų, sukuria tamsią atmosferą, primenančią gilų liūdesį ir kančią, kurią Jėzus patyrė. Šalia šios bazilikos sutikome dvi piligrimų grupes. Viena jų – iš Nigerijos. Iš visos minios jie išsiskyrė savo įdomiais rūbais, noriai su mumis paveikslavosi, domėjosi iš kur mes. Bandėm apie Lietuvą pasakyti iš angliškai, ir rusiškai, ir vokiškai, ir prancūziškai. Bandėm atmintį atgaivinti krepšiniu – veltui. Jie vis tiek nesuprato kas tai per šalis ir iš kur mes.

Visų Tautų bazilika Geitsamanės sode.

Mišios bazilikoje. Viduryje akmuo, nuo kurio Kristus paskutinį kartą kreipėsi į žmones.

Geitsamanės sodo alyvmedžiai. Sako 4 iš jų 4000 metų.

Visai šalia Visų tautų bazilikos yra Šventosios šeimos kapo cerkvė. Pati cerkvė slaviško kryžiaus formos. Jos laiptai veda gerokai žemyn į pusrūsį. Nusileidus iš abiejų pusių yra dvi nišos: dešinėje – altorius, kuriame palaidoti Dievo Motinos Marijos tėvai – Joachimas ir Anna, kairėje – Marijos vyras Juozapas. Marijos kapas yra pačioje apačioje, oloje, uždengtas marmurine plokšte. Iš šios vietos mergelė Marija buvo paimta dangun. Visa cerkvė labai tankiai nukabinta bažnytiniais  šviestuvais.

Leidžiantis į Šventosios šeimos kapo cerkvę

Cerkvės viduje

Marijos dangun ėmimo vieta

Kadangi rusų grupė į Alyvų kalno apžvalgos aikštelę keliavo autobusu, mes išsiskyrėme ir į kalną patraukėme pėsčiomis. Na žinot, nemaniau, kad tai taip toli. Pakirto net kojas. Bet vaizdai buvo nerealūs. Pasigrožėję vaizdais, patraukėme į Šv.Marijos kapo koplyčią, tačiau pavėlavome. Ji jau buvo uždaryta. Mane labai nustebino keistas objektų lankymo laikas. Tai jie dirba iki 12val., o vėliau nuo 15val., tai jie dirba iš viso tik iki pietų. Vienu žodžiu, kartais sunku organizuotis maršrutą.

Vaizdas nuo Alyvų kalno. Jeruzalės senamiestis

Jeruzalės senamiestis. Papėdėje Alyvų kalnas, žydų kapai jame, po to Kedrono slėnis (kyla į kalną). Šalia Jeruzalės miesto tvoros musulmonų kapai, nes už jų musulmonų kvartalas. Visai netoli tos Auksinio kupolo (arba kitaip Uolos) mečetės mes gyvenom.

Panorama

Pasidžiaugę mus pakerėjusiais vaizdais pasukome namų link. Pakeliui pristojo įkyrus taksistas, siūlantis kelionę ir iki senamiesčio, ir iki Beatliejaus. Kadangi mes ėjome, o Alyvų kalno gatvelės siauros, tai taksistas mus vijosi ir mašina, ir iššokęs iš mašinos pėstute. Grįždavo atgal prie mašinos, vėl pasivydavo mus ir vėl siūlė savo paslaugas. Vos jo beatsikratėme. Nulipę nuo Alyvų kalno iki savo namų patraukėme per Jeruzalės senamiesčio Liūto vartus. Ėjome per musulmonų kvartalą Via Dolorosa keliu (Kristaus kryžiaus nešimo keliu). Kažkaip pražioplinome pirmą ir antrą stoteles, tačiau vėliau jau sąžiningai radome visas ir prie kiekvienos jų stabtelėdavome. Penkios stotelės yra Kristaus kapo bažnyčios viduje, todėl jas jau buvome aplankę šiandien iš ryto. Taip jau gavosi, kad Kryžiaus kelią praėjome ne ištisai, o atkarpomis ir ne su ištisine numeracija. Bet tai nebuvo mums taip labai svarbu. Musulmonų kvartale nusipirkome po pitą (nacionalinį valgį). Tai apvalus duonos paplotėlis su kažkokia mase užtepta per vidurį ir daug prieskoninių žolelių. Na ką aš žinau. Vakar Felafel buvo skanesnis.

Grįžę namo pasiėmėm pasus ir nutarėme vykti į Beatliejų. Turizmo informacijos centre vėl sutikome lietuvę. Smagu pabendrauti tolimoj šaly sutikus tautietę. Netrukus prie mūsų prisijungė ir pirmąjį rytą sutiktos lietuvės. Pabendravusios keletą minučių ir pasikeitusios patirtimi, išsiskirstėme.

Turizmo informacijos centre mums paaiškino, kad Beatliejaus bažnyčios darbo laikas tik iki 17val. Gerai apgalvoję maršrutą, nutarėme nerizikuoti ir Beatliejų palikti rytojui. Bet dar tik 15val. Ką gi, sakom, reikia grįžti prie pirminio plano ir pagaliau aplankyti Uolos mečetę. Bet čia ir vėl mums nepasiseka. Pasirodo tas įėjimas į mečetės teritoriją dirba labai keistu grafiku. Mes ten nespėjom.

Atidėję visus planus rytdienai, patraukėme į miestą. Reikia ieškoti pašto, kad galėtume atsikratyti taip mūsų pinigines draskančios baudos. Įėjimas į paštą labai saugomas. Iš pradžių išsiaiškinti situacijos nuėjo vyrai. Mes, moterys likom lauke, prisėdom ant suoliuko. Jau pilnu tempu skaudėjo kojų padai ir maudė visas kojas. O ko joms neskaudėti, juk praėjome ne taip jau ir mažai – maždaug 10-15km. Kadangi lauke nebuvo labai šilta, o pašte viskas vyko ne taip greitai, tai teko vis tiek į jį užeiti (prieš tai praėjus patikrinimo punktą). Pašte eilė pagal registraciją. Juda ji be galo lėtai. Vyrai iš pradžių prie kortelių automato, pasirinkę rusų kalbą, pasispaudė vieną registracijos lapelį. Ilgai laukę ir nepamatę jokio poslinkio, sugalvojo, kad gal reikėtų lapelio anglų kalba (maža kas, gal aptarnaujantis personalas nelabai rusiškai supranta). Kad jau taip, vyrai, kaip tikri vyrai, prisispaudė keletą eilės lapelių visomis rastomis kalbomis  – jidiš, anglų, rusų. Na čia dėl viso pikto J.

Apšilę pašte ir susimokėję baudą bandėm laukti tramvajaus ir važiuoti į turgų maisto. Bet tramvajaus stotelėje švietė kažkokie žydiški užrašai ir skurdi angliškai info. Supratome, kad tramvajaus nebus. Patraukėm pėsčiomis ieškoti parduotuvės. Pakeliui paklausėme, kur rasti parduotuvę ir mums parodė į kitą gatvės pusę. Sako ten super geras marketas, geresnių nėra. Nueinam – 3 batonai, 25 jogurtai ir aibė pramoninių prekių. Na taip, mūsų ir paklaustos pardavėjos suvokimas apie super marketą gerokai skyrėsi. Supratę, kad nieko čia nepešim, patraukėm toliau.

Tiesa, mūsų draugas labai norėjo iš bankomato pasiimti pinigų. Kaip tikras bankininkas, įdėjo kortelę ir paspaudė 15, bet 0 paspausti nesisekė. Tada žmogus iš širdies spustelėjo tą klavišą ir šalia 15 pribėgo dar aibė 0. Ką čia, jei jau imti, tai visą pusantro milijono J. Bankomatas tokių pinigų duoti nenorėjo. Antras bandymas pasiimti pinigų buvo nesėkmingas, bankomatas sakė, kad viršytas pinigų paėmimo limitas. Kur tau nebus viršytas, milijonas juk ne juokas. Pasidarė truputį neramu. Draugas pabandė gauti pinigų iš kito banko bankomato. Ten viskas pavyko puikiai. Dar ilgai juokėmės iš jo noro gauti milijoną.

Taigi, keliaujam toliau ir visai netoli randam bandelių parduotuvę. O kadangi buvome be proto alkani, tai nutarėme nusipirkti bandelių šiam vakarui ir rytdienos pusryčiams. Išsirinkom, atrodo, ne tiek jau ir daug. Bet suma – 152šek. (106Lt) mus išvertė iš koto. Na, Lietuvoje tikrai nesiryžtume tokios sumos mokėti už bandeles. Bet čia nebeturėjom jokio noro ieškoti kito „super marketo“.

Visokių įdomybių ten pamatėm...

Kelionių vadove draugas rado rekomendaciją pavakarieniauti kažkokioj kavinukėj. Kadangi ji buvo visai čia pat, tai patraukėm į ją. O kavinukė tikrai bohemiška – stalai skirtingi, seni, kėdės irgi skirtingos, irgi senos, kampe senas pianinas, lange senoviniai daiktai, plokštelės. Įrankiai skirtingi. Didžiausią įspūdį padarė šviestuvas, sumeistrautas iš šaukštų ir samčių. Užsisakėm kiekvienas po skirtingą sriubą ir paragavimui vėl vietinio patiekalo – shwarmos  ar kaip ji ten. Kiekvienam buvo atnešta keptuvė su troškintomis daržovėmis, o ant viršaus užleistas kiaušinis. Tikrai buvo skanu. Palyginus su bandelių kaina, sumokėjom visai padoriai – 178šek. (124Lt) 4 asmenims.

Kavinės šviestuvas

Tik spėjom pailsėti, jau reikėjo vėl kojas vargint. Grįžom iki hostelio ir vėl išsiruošėm į senamiestį. Šį kartą apžiūrėti naktinės Raudų sienos. Kadangi šiandien LT brendis buvo baigtas, pakeliui nusipirkome žydiško. Su tuo brendžiu niekas per patikrinimo postą mūsų nepraleido. Teko jį palikti poste, o grįžus pasiimti. Prižiūrėtojai juokavo, kad jau nugėrė.

Naktinė Raudų siena gražiai apšviesta. Vakare žymiai daugiau ortodoksų nei dieną. Iš šiaip, jų tikrai pilnas miestas. Tramvajuje jie sėdi ir skaito Torą, prie Raudų sienos skaito ją ir meldžiasi, lėktuve irgi tas pats. Tiesa, pamiršau paminėti, kad vyrai prie Raudų sienos įleidžiami tik su kipom. Ir tarp kitko, moterų Raudų sienos pusė žymiai mažesnė nei vyrų.

Raudų siena naktį

Tai ką, po visos dienos maratono jau norėjosi ištiesti kojas. Nuovargis jau merkė akis, todėl šiek tiek pavakaroję ir prisivalgę brangių bandelių, užgėrę žydišku brendžiu, nuėjome miegoti.