Izraelis. "Ūkio dalis"

Taigi, po kelionės įspūdžių perteikimo, norisi apžvelgti ir jos "ūkinę dalį".

Oras. Pagal statistiką, lapkričio mėnuo nėra labai lietingas, tačiau mes savo kailiu patyrėme, kad lietaus čia sočiai. Vietiniai sako, kad tai labai neįprasta. Žmonės tokiu metų laiku važiuoja degintis ir maudytis.

Pinigai ir kainos. 0,70Lt = 1 šekelis. Benzino kaina mūsų pinigais - 5,20Lt. Alus - nuo 5Lt, vynas - nuo 17Lt, brendis - nuo 21Lt, cigarelės - nuo 11Lt. Maisto kainų konkrečių neišvardinsiu, nes pirktų sveriamų produktų kainos neatsimenu. Pateiksiu tik keletą. Kiaušiniai 15vnt. - 9Lt, silkės indelis - 9Lt, čili pipiriukai marinuoti (kiekis nedidelis) -2Lt, 20 gabalėlių plonai plaustytos dešros - 14Lt. Už 7Lt galima nusipirkti nemažą maišelį duonos.

Kelionės sąmata 2 asmenims:
1816 Lt - lėktuvo bilietai (Vilnius - Viena - Tel  Avivas ir atgal)
440 Lt - maistas
77 Lt - alkoholis ir gėrimai
302 Lt - automobilio nuoma (8 dienos)
344 Lt - benzinas, aikštelės, visuomeninis transportas, bauda.
200Lt - pramogos, mokami objektai (Masada, baseinai ...)
250 Lt - buto nuoma (už 4 naktis)
509 Lt - hostelis "Citadel" (už 4 naktis)
100Lt - kelionė į Vilnių ir aikštelė Vilniuje
380Lt - asmeninės išlaidos (lauktuvės ir kt.)
----------------------
Iš viso 4418Lt (2 asmenims)

Nuomojamas butas atrodė taip (nuotraukas darėme paskutinę dieną, krovėmės lagaminus, todėl vaizdas gal nėra labai gražus). Be to, po tokios didelės liūties vienoje vietoje pro lubas pradėjo sunktis vanduo.

Izraelis. 8 diena (lapkričio 21-22d.)

Iš ryto baigiame pakuoti daiktus ir laukiame buto šeimininko. Oras tikrai puikus. Tiesiog matosi, kad šiandien bus graži diena. Tą patvirtina ir šeimininkas, pasakydamas, kad šios dienos oras – tikras Izraelio oras.

Išvažiuojame į Tel Avivą. Automobilį visai dienai pasistatome aikštelėje. Tel Avive poilsiauja mano mama. Aplankome ją, išsiruošiame į paplūdimį. Ten praleidžiam porą valandų – maudomės, maudomės, maudomės. Prigulti ir pliažintis nėra kada. Taip norisi lapkričio mėnesį pajausti nors trupinėlį vasaros...

Viduržemio jūra

Tel Avivo paplūdimys

 

Prisimaudę iki valios, vietiniu autobusu vykstame į Tel Avivo senamiestį – Jaffą. Apžiūrime senamiestį, Andromedos švyturio liekanas, zodiako tiltą, zodiako fontaną. Čia esančiame parkelyje keletas vestuvininkų. Matyt, tai populiari jaunavedžių vieta nuotraukoms daryti.

Žvilgsnis iš Jaffos į Tel Avivą

Andromedos Švyturio liekanos

Jaffa

Zodiako fontanas

Vakarėja. Kadangi ruošiamės kokius 7 km grįžti pėsčiomis, pasukame link Tel Avivo. Pakeliui man norisi išleisti paskutinius pinigus. Na, kad nereikėtų jų vėl keisti į dolerius. Todėl visi priversti ieškoti pakeliui esančio Karmelio turgaus. Einame teisinga linkme ir po kokio pusvalandžio jį prieiname. Labiausiai ko noriu – nupirkti vaikams vaisių. Tokių, kurių mūsų parduotuvėj nėra. Gavau viską, ko norėjau. Išėjom iš turgaus jau sutemus.

Grįžome pėsčiomis iki paties tolimiausio taško papludimyje

Išeinant iš Jaffos

Tel Avivą pasiekėme eidami palei jūrą besidriekiančia gatve. Grįžome į mamos butą ir tik spėję apsisukti, išėjome pasivaikščioti po Tel Avivą. Laiko turime daug – visą vakarą ir naktį. Mūsų lėktuvas tik 6.30val. Mieste išgėrėme kavos, pasidalinome kelionėje patirtais įspūdžiais.

Vakarėjantis Tel Avivas

Tel Avivo gatvėje

 Grįžę į butą susirinkome daiktus ir pasukome link automobilio. Nors dar tik 23val. ir iki oro uosto ne taip jau ir toli, tačiau norime į ten nuvykti anksčiau. Reikia grąžinti automobilį.

Prie automobilio kraunamės daiktus. Mus nuo šaligatvio kalbina ortodoksas. Pasisukame į jį ir nori nenori apima nesuvaldomas juokas – ortodoksas su savo religiniais rūbais ir ... su riedučiais. Juoktis į akis negražu, todėl bandom nekreipti dėmesio. Ortodoksas mūsų klausia kokios mes religijos ir kaip suprantu, siūlo kažkokią religinę literatūrą. Aikštelės prižiūrėtojas jam liepia važiuoti tolyn. Tik dingęs iš akiračio, jis vėl grįžta ir vėl mus kalbina. Kyla noras nusifotografuoti. Nedrįstame to daryti įžūliai, todėl atsiklausiame jo ir jis sutinka. Nuotrauką įvertinsite patys.

Taigi, pasukame link oro uosto. Jį pasiekiame nesunkiai, nors navigacija vėl truputį blaškėsi. Grąžinome automobilį. Iki terminalo tolokai mus veža auto nuomos mikroautobusiukas.

                          Įsikuriame oro uoste. Iki skrydžio registracijos dar 3-4 val. Nei miegoti, nei nemiegoti. Žinoma, per tas 8 dienas tikrai pavargome ir miego trūksta. Bandom pasnausti, bet nesėkmingai.

Apie 3 val. prasideda registracija skrydžiui. Štai tada ir prasideda maratonas. Tiek patikrinimo punktų dar nebuvau regėjus. Taigi, pirmas patikrinimas prasideda jau eilėje. Oro uosto darbuotojas apklausia kiekvieną. Klausimai įdomūs – ar vežatės peilių, ginklų, kas pakavo lagaminą. Jei turėčiau piktų kėslų, negi prisipažinčiau, kad vežu šaltąjį ginklą? O be to, juk peršviečiamas lagaminas viską parodo.

Peršviečia mano ir vyro lagaminus. Su vyro lagaminu viskas tvarkoj, o va, manasis – užkliuvo. Dėl to tenka eiti į patikrinimo punktą, kur kraustomi visi lagaminai. Neramiai laukiu savo eilės. Tik atidarius lagaminą prižiūrėtoja pasiteirauja tik vieno dalyko – kas yra mineralinio vandens buteliuke. Sakau, -  vanduo. Klausia ar pirkau. Sakau ne, nes pati pripyliau. Tik nesakau iš kur. O juk buteliuke vanduo iš Negyvosios jūros. Nenorėčiau jo palikti oro uoste. Darbuotoja daugiau nieko nebeklausia ir leidžia susipakavus lagaminą eiti toliau. O toliau, lagaminų registracija. Po jo, patikrinimas einant prie registracijos vartų.

Sėdim lėktuve, aplink pilna ortodoksų. Šį kartą maitina gerai, nes maistas tinka ir man. Lėktuve bordakas. Ortodoksai nesustodami vaikšto vieni pas kitus pirmyn atgal lyg turėtų neatidėliotinų reikalų. Stiuardesių prašymus sėstis ir prisisegti ignoruoja. Aš jau pavargau vien nuo jų judėjimo. Pagaliau nusileidžiam Vienos oro uoste. Truputį vėluojam, o persėdimui turime tik 30min. Mus veža į terminalą. Tik išlipę iš autobuso bėgame ieškoti savo terminalo. Patikrinimas prieš išeinant. Bėgame per visą oro uostą. Vėl patikrinimas. Prie įlipimo į lėktuvą jau mūsų laukia.

Pagaliau jau sėdime lėktuve. Visą skrydį iki namų miegame. Išlipusi iš lėktuvo jaučiuosi pavargusi. O dar 3 valandos kelio iki namų. Ko norėti, juk faktiškai nemiegojome nuo vakar dienos ryto, o dabar –  šios dienos pietūs.

Namuose atsiduriame apie 17.30val. Gera kvėpuoti namų oru. Įspūdžiai liejasi per kraštus. Tiek daug norisi papasakoti ir perteikti. Taigi, iš didelių įspūdžių ir noro jais pasidalinti, gimė šis dienoraštis.

Tikiuosi neprailgo skaityti. Ačiū už dėmesį. 

Izraelis. 7 diena (lapkričio 20d.)

                Iš pat ryto išvykstame į Keisariją. Čia Romos laikų akvedukas, amfiteatras, hipodromas ir kiti objektai. Akveduko apžiūra nemokama, o norint apžiūrėti amfiteatrą bei kitus objektus, reikia susimokėti. Šiandien suplanavome grįžti iki vakar lankytos Gan Ha Shloshos ir praleisti dieną terminiuose baseinuose. Bilietų kaina tiek į baseinus, tiek į parką su Romos laikų liekanomis – praktiškai vienoda. Parkas po atviru dangumi. Bandome eiti palei jo tvorą. Viskas kuo puikiausiai matosi, nereikia net ir į vidų eiti.

Romėnų laikų liekanos

Gynybinė siena

Akvedukas

Pradeda lynoti, todėl, jei dar galvoje kirbėjo mintis vietoj baseino pasivaikščioti po parką, tai ji galutinai išnyko. Pavažiavom automobiliu šiek tiek į šoną. Vyrai rado kibucą. Tik šį kartą jis daug modernesnis nei vakar matytas. Ilgai čia netrukom ir išvykom į Gan Ha Shloshą.

Važiavome jau vakar pravažiuotu keliu. Pakeliui – kalėjimas. Vakar nespėjome jo nufotografuoti, todėl šiandien pasiruošėm iš anksto.

Kalėjimas

Gan Ha Shlosha – tai kaip poilsio zona. Viduryje parko vandens baseinai su nedideliais kriokliais, aplink pieva su suoleliais, nedidelė kavinukė. Šalia, už toros – kengūros. Oras nebuvo labai šiltas. Sakyčiau toks vėsokas. Tačiau vanduo – tikrai šiltas. Gal ne toks šiltas, kokio tikėjomės, bet palyginus su oru – tikras gėris. Išlipus iš vandens sužvarbsti, todėl vėl lendi šildytis. Gal jis ir nebuvo 27^oC , tačiau netoli to.

Gan Ha Shloshos baseinai

Teritorija

Pasimaudę baseinuose susiruošėme namo. Ko maudėmės po dušu, užėjo tokia liūtis – neįmanoma nosies iškišti iš pavėsinės. Laukėm kokį pusvalandį – jokių prošvaisčių. Pikčiausia, kad visoje kelionėje visur su savimi tampęsi skėčius, dabar juos palikome automobilyje. O iki jo – kokie 600 metrų. Teko vyrus apginkluoti rankšluosčiais ir jiems bėgti prie mašinos, o po to atvažiuoti iki mūsų.

Važiuodami atgal išsukome iš pagrindinio kelio, nes kelio ženklas rodė vaizdingą maršrutą. Keliukas vinguriuoja tarp kalnų vis aukštyn. Galop net lietaus debesys lieka žemiau. Čia randam apžvalgos aikštelę. Mes Gilboa nacionaliniame parke. Gaila, kad visi užrašai tik jidiš kalba. O ir vaizdas nuo kalno per lietaus debesis neteko pusės savo žavesio. Palei visą kelią, retame miškelyje iškaltos paminklinės lentelės. Toks įspūdis, kad tai žydų atminimui skirta vieta.

Vaizdas nuo Gilboa parko kalno

Parke daug paminklinių akmenų, skirtų žydams atminti

Važiuojame toliau. Pakeliui pamatome nuorodą į Medigo nacionalinį parką. Nutariame apsilankyti ten. Namai ne taip toli, o laiko dar turim. Tik išsukus iš kelio pasukam pro geležinius vartus. Įkalnėje stovi automobilis ir užstoja mums kelią. Iš automobilio iššoka vyrukas ir aiškina, kad parkas dirba tik iki 16 val. Žiūrim į laikrodį – 15.55 val. Traukiamės atgal ir vėl stojam – už nugaros užsidaro elektriniai geležiniai vartai. Liekam įkalinti parko teritorijoje. Pradedam garsiai juoktis. Tokioje situacijoje dar nebuvom. Garsiai pasvarstom, kiek reikės čia laukti. Laukiam. Žmogus iš automobilio racijos pagalba susisiekia su kažkuo. Tas kažkas po kokių 10 min. atidaro vartus – mes ištrūkstam į laisvę. Kas belieka – važiuojam namo.

Grįždami užsukam į degalinę, nes ryt reikės grąžinti automobilį pilnu degalų baku. Toli nebevažiuosim. Tuo pačiu apsiperkam parduotuvėje.

Grįžę namo gaminamės maistą, bandom pakuotis daiktus. Paskutinis vakaras šiame bute.

Izraelis. 6 diena (lapkričio 19d.)

Kasryt keltis darosi vis sunkiau. Šiandien šabas. Žydai nedirba, todėl šią dieną suplanavome nuvažiuoti į krikščioniškas vietas. Papusryčiavę išsiruošėme į Nazaretą. Miestas įsikūręs kalnuotoje vietovėje. Čia daug musulmonų. Truputį paklaidžioję, pasistatome mašiną nedidelėje aikštelėje. Net į galvą nešauna mintis, kad ji gali būti mokama. Pirmas objektas, kurį aplankome – Šv.Mergelės Marijos apsireiškimo bažnyčia. Būtent čia buvo išgirsta pranašystė apie nekaltą prasidėjimą ir pasaulį išvysiantį Jėzų. Bažnyčios kieme randame rusų turistų grupę. Pasiklausę gidės pasakojimų, kartu apžiūrime įdomesnes vietas.

Bažnyčia iš gatvės pusės

Vidinis bažnyčios kiemas

Istorinės durys

                   Viduryje bažnyčios senieji Marijos namai. Viską stebėti galima tik iš toliau. Antrame aukšte ir lauke po skliautais eksponuojami įvairių katalikiškų šalių šiai bažnyčiai dovanoti paveikslai. Randame ir Lietuvos dovaną - paveiksle pavaizduoti Aušros vartai. Bažnyčios kieme apžiūrime Romos laikų iškasto miesto pamatus ir Vokietijos dovaną – koplytėlę. Joje krikštijamas vaikas – maža mergaitė. Žmonių daug, bet vis tiek smalsu pažiūrėti.

Po pastoge Marijos senieji namai

Piligrimų mišios prie senojo namo

Vokietijos koplytėlė ir ...

... joje vykusių krikštynų ceremonija

Lauke esantys skliautai, kuriuose eksponuojami paveikslai

Lietuvos dovana

Grįždami prie mašinos užsukame į 400 metų senumo prieskonių parduotuvėlę. Akys man raibsta. Taip visko norisi, o ir kvepia nerealiai. Išsirenku prieskonių, džiovintų vaisių. Kainos stebina – jos be galo didelės. Bet ką čia, norisi kažką tokio iš šios šalies parsivežti. Einam toliau ir akimirkai sustojam pasižvalgyti po musulmonų kapines.

Prieskonių parduotuvė

Musulmonų kapinės

Mūsų automobilis visai netoli. Grįžtam prie jo, o vietinis mums rodo, kad auto durelės pradarytos. Nors nieko automobilyje nebuvome palikę, bet vis tiek išsigandau, galvojau, kad apvogė. Pasirodo, kad išeidami durelių neuždarėme patys.

Negana to, dar paaiškėja, kad stovėjimas mokamas. Gerai apžiūrime savo mašiną. Baudos kvito nėra. Lengviau atsipučiame. Stebime, kaip kitų mašinų savininkai kažką užkiša už auto stiklo. Mes bandom susimokėti už stovėjimą, bet automatas neveikia. Kaip tik tuo metu prie jo prieina vietinė moteris ir mums paaiškina, kad reikia už lango uždėti lapelį, kad automatas neveikia. Žadam jį pasirašyti rusų ir anglų kalbomis, bet ji mums parašo pati. Tik kokia kalba – taip ir nesupratom. Atsisveikindama prisistatė kaip Nataša.

Natašos raštelis, dar naudotas ir kitose stovėjimosi aikštelėse :)

Palikę raštelį už automobilio stiklo dar juokavom – o kas, jeigu moteris mums ant lapelio parašė ką nors tokio, visai nesusijusio su auto stovėjimu... Mes juk nesupratom tos kalbos.

Nuėjom aplankyti graikų ortodoksų bažnyčios ir Mergelės Marijos šaltinio. Šaltinis mus pasitinka nekokiais kvapais. Čia dar nieko. Bet fasadinėje šaltinio pusėje sėdėjo 2 „apaštalai“, labai jau primenantys mūsiškius bomžus. Nukrapštyti jų nuo poilsio zonos nesiryžome, todėl nuotraukas teko daryti tokias, kaip realiai atrodė šis vaizdas. Šiaip, visos kelionės metu neteko sutikti neblaivių asmenų ar kitų marginalų.

Graikų ortodoksų bažnyčioje

Marijos fontanas ...

... ir jo "apaštalai"

Pasukome atgal prie automobilio. Mūsų navigacijai pasimaišė protas. Veda mus bet kur, kas kelias sekundes perskaičiuoja maršrutą ir kalba bet ką – net tai, kad važiuodami 10km/h greičiu, viršijame leistiną greitį. Juokiamės garsiai, bet vaizdai už lango rodo, kad važiuojame tikrai ne ten, kur reikia. Vietoj to, kad leistumėmės žemyn, mes kylam aukštyn ir puikiai suprantam, kad aplink vien musulmonų gyvenamieji namai. Gatvės siauros, bet pagaliau randam kur apsisukti. Orientuojamės tik iš to, kad leidžiamės žemyn. Navigacija dar nesusigaudo erdvėje, kalba nesąmones. Pagaliau ji atsigauna ir mes pradedam atpažinti vietas, kuriomis atvažiavome.

Nazaretas

Vykstame į Tveriją. Kelionių vadove apie ją nedaug parašyta, tad mes tikimės informaciją rasti turizmo centre. Deja, jis šiandien dirbo tik porą valandų ir mes pavėlavom. Tenka savarankiškai apžiūrėti tai, ką aplink matom – Galilėjos jūrą arba kitaip –  Kinereto ežerą ir jo apylinkes. Visai netoli vaikšto ortodoksai. Jie turbūt ilsisi, nes šiandien šabas. Ilgai neužsibuvę Tverijoje, pasukame link Jardenito.

Galilėjos jūra (Kinereto ežeras)

Šiuos ortodoksus sutikome vaikščiojančius po miestą

Pakeliui užsukame įBeit Šeaną. Pagal mano kelionių vadovą –jei rojus yra žemėje, tai vartai į jį –Beit Šeanas. Ką aš galiu pasakyti. Nieko tokio įspūdingo ten nepamatėm. Taip garsiai išreklamuotas romėnų laikų amfiteatras mums pasirodė gana apleistas. Parkas, kuriame jis yra, nedirbo. Kilo įtarimas, kad tai visai ne tas amfiteatras, nes kelionių gido nuotrauka neatitiko realaus vaizdo. Žemėlapio knygoje nėra. Šiandien šabas,žmonių gatvėje visai nesimato. Tad nieko nepešę, važiavom toliau - į Jardenitą.

Beit Šeano amfiteatras

                 Jardenitas, tai vieta prie Jordano upės, kurioje buvo pakrikštytas Jėzus. Privažiuodami prie jo, iš pradžių apžiūrėjome Kinereto kibucą – žydų savanorišką kolektyvinę gyvenvietę. Tai kaip kolūkio prototipas. Aptvertoje teritorijoje - gyvenamieji namai, ūkio padargai, buities reikmenys. Kibuce gyventojai viską daro bendrai. Bendrai naudojasi daiktais, dirba žemę, dalijasi lėšas. Už gyvenimą susimokama darbu. Didžiausią nuostabą paliko lauke sukabintos bendro naudojimo keptuvės.

Kibuco namai

Bendro naudojimo keptuvės.

Kiaušinienės užteks visiems

Jardenitas visai čia pat – už kelių šimtų metrų. Prieš įėjimą, ant teritoriją juosiančios tvoros - Naujo gyvenimo sienos, mus pasitinka žodžiai iš evangelijos, surašyti įvairiomis kalbomis. Pirmoji kalba, kurią suprantam – rusų. Ieškom lietuvių – nerandam. Jau įėję į krikštynų ceremonijos kiemą toliau ieškom, bet vis tiek nesėkmingai. Žmonių daug, atrodo apžiūrėjom visą tvorą, bet nieko nepešėm, nors radom kaimynų latvių ir estų...

Mus pasitikusios eilutės iš evangelijos

 

Čia, Jardenite, galima nusipirkti baltų krikštynų rūbų ir įlipus su jais į vandenį – pasikrikštyti. Nežinau, kiek jie kainavo, bet visų kitų parduotuvėje esančių suvenyrų kaina man pasirodė kosminė. Tuo momentu, kai atėjome, dvasininkas atlikinėjo krikštynų apeigas – krikštijo vyrą. Laiptų įlipimui į Jordano upę ne vienas. Visi sunumeruoti, kad būtų patogiau – visur laikikliai rankoms. Krikštytis galima pagal visas krikščioniškas tradicijas. Kol grožėjomės aplinka, vandenyje plaukiojančiomis žuvimis (ir žiurkėmis – nutrijomis), krikštijosi ir pravoslavai, ir katalikai. Pačią krikštynų ceremoniją nebūtina atlikti su dvasininku. Dauguma žmonių patys lipdavo į vandenį ir panerdavo. Kiti į vandenį nelipo, o merkė nusipirktus krikštynų rūbus.

Jordano upė

Krikštynos

Šamai, karpiai ir kita šventa gyvastis skaudino mano vyro širdį. Juk meškerės su savimi nepasiėme :)

Taigi, susipažinę su šia istorine vieta, pasukame link Gan Ha Shlosha. Čia turėtų būti terminiai vandens baseinai su žemiau 27^oC nenukrentančia vandens temperatūra. Tačiau čia mums ir vėl nepasiseka – baseinai nedirba. Šiandien šeštadienis, trumpa darbo diena. Daugiau niekur nebesiblaškome ir sukame link namų. Pakeliui – bananų plantacijos, apelsinų ir mandarinų giraitės, ir grožio šiam peizažui suteikiantys kalnai. Tiesa, buvome visai netoli Jordanijos. Visai netoli plevesavo jų vėliavos, matėsi pasienio postai.

Jordanija

Grįžtame namo ne taip ir vėlai, tačiau lauke jau tamsu. Nutariame nueiti prie jūros – juk gyvename visai netoli. Šabas baigiasi, pakeliui atsidarinėja parduotuvėlės, dirba kavinės. Iki pat jūros einame pėsčiųjų gatve. Ji vietomis primena Palangos Basanavičiaus gatvę, o vietomis Kauno Laisvės alėją. Nors lauke jau vėsoka, vanduo šiltas. Pasiklausę bangų ošimo, pasigėrėję miesto vaizdais, sukame link namų. Ir čia mūsų laukia rytojaus kelionės maršruto planavimas.

Netanija