Norvegija. 5 diena (liepos 7d.)

 Jau kaip ir pripratome, kad rytais temperatūra 7^oC, o šiandien net šilčiau - visi 10^oC buvo. Bet šiandien lyja.

Kempingo virtuvėje pasitaisome pusryčius, ten sutinkame lietuvių šeimą. Ir turiu pastebėti, kad kiekvieną kartą išvykus kur nors į užsienį, visada sutinki lietuvių net nesitikėdamas. Pabendraujame, gauname patarimų dėl žvejybos ir kelionės. 

Einame pakuotis. Blogiausia, kad susipakavus visus daiktus, per lietų reikia juos tais nelemtais karučiais nutįsti iki automobilio. Tai vėl bėgiojam pirmyn atgal. Neįsivaizduoju, dėl kokios priežasties kažkas sugalvojo tokį keistą kempingavimo būdą, nes sunku, nepatogu.

 Ryt turime kopti į Preikestolen (Sakyklos uolą), tai judame link Jorpeland.

Pakeliui suplanavome užsukti iki Manafossen krioklio. Iki jo judame keliu Fv 281, bet viršuje kelias uždarytas, tad tenka sukti atgal ir bandyti krioklį pasiekti kitu keliu. Neįmanoma važiuojant nefotografuoti besikeičiančių vaizdų. Ir kelias nuolat keičiasi - asfaltas - tunelis- laivas, po kurio laiko vėl tas pats.

Krioklys galingas ir gražus, krenta apie 90 metrų laisvu kritimu. Iki jo reikia lipti į kalną apie gerą pusvalandį. Bet šis žygis palyginus su vakarykščiu vieni niekai.

Grožimės kriokliu, gamta.

Matome, kad mūsų mažajai 10-metei keliautojai kažkas negerai. Suprantame, kad ji turi temperatūros, blogai jaučiai, todėl ilgai nebegaištame ir judame link Preikestolen kempingo. Randam jį kalnuose, atrodo labai neblogai, bet vienas minusas – nėra kur žvejoti. Bandom važiuoti tolyn ir ekspromtu ieškoti vietos įsikurti. Šalia nebeveikiančio kempingo randame laisvą namelį (800 NOK 6 žmonėms), šalia vanduo, valtis. Labai apsidžiaugiame, kad vaikui su temperatūra nereikės miegoti palapinėje.

Vyrai greituoju būdu ištiesia palapinę džiovinimui, susirenka žvejybos reikmenis ir lekia į fiordą. Mums liko „tik“ susinešti visą mantą iš automobilių.

Vyrai gauna žvejybai irklinę valtį, apsidžiaugia nerealiai ir išplaukia. Mes juos stebime per namelio langus, ir matome, kad jie vis tolsta tolsta kažkur į šoną ir dingsta iš akiračio. Laukiam laukiam, skambinu. Sako netrukdyk žvejoti, kimba žuvis. Netrukdom, šventas reikalas.

Jau užsilaukėm, o jie vis negrįžta. Po kokių keturių valandų abu įeina į trobą keistais veidais ir prašo 100 gramų. Žuvies pilnas kibiras. Ir pradeda pasakoti: išplaukėm, o valtyje irklai pakabinti ant kažkokių „šakučių“. Vieną kartą irklas iškrito – pagavom. Antrą kartą iškrito ir viso gero pasakė. Nuplaukė tolyn, dar bandėm gaudyti su meškerėm, bet be šansų.  O valtį neša kažkur tolyn, dar juokaujam, kad lipsim Stavangeryje. Bet už minutės darosi nejuokinga, bandom pasiekti krantą, irkluojam kibiru, rankom, vienu irklu. Gerai, kad pasitaikė įlanka, ten šiaip ne taip prie kranto priplaukėm ir svarstom, kaip dabar grįžti. Kad irkluoti su vienu irklu – net nereikia puoselėti vilčių, iš karto valtį neša kažkur į atvirus vandenis. Tada susitarėm taip – vienas lieka su valtimi prie kranto, kitas eina parnešti atsarginio irklo. Ir nuėjo – per miškus, norvegų kiemus, daržus, tvoras palei krantą iki mūsų namelio ir atgal. Kokius 3km. Irklą pasiėmė tyliai, kad mums įtarimų nesukeltų. Kol vienas vaikščiojo, kitas neblogai pažvejojo. Turėdami abu irklus patraukė irkluoti link namų. Kadangi vienas jau buvo pailsėję, o kitas gerokai nusikalęs, tai pavargusysis žvejojo, o  pailsėjusysis irklavo. O irklavo taip, kad net nagai sulindę į irklus buvo – labai jau bijojo dar kartą juos pamesti.

Taigi, grįžo vyrukai su žuvimi ir pradėjome galvoti kaip ją visą reiks suvartoti. Išsivirėm žuvienės, išsikepėm, užsišaldėm ir dar pasisūdėm rūkymui. O paskui dar ilgai juokėmės iš vyrų nuotykių.