2020 m. lapkričio 11 d., trečiadienis

Norvegija. 13-14 dienos (liepos 15-16d.)

 

Šiandien vėl link namų, pakeliui aplankome pirmą miestą kelionės metu. Sustojame Lilehameryje. Miestelis nedidelis, jaukus, su siauromis gatvelėmis, nedideliais namais. Bet lankytinų objektų yra - Olimpinis muziejus, Olimpinis tramplynas, Pašto muziejus. Susipažinimą pradedame nuo Olimpinio tramplyno. Neįsivaizdavau, kad jis stovi tiesiog laukuose - pievoje, o aplink rugiai ar kviečiai auga. Tiesiog žiūri į jį iš tolo, supranti, kad olimpiados metu čia vyko varžybos, o dabar tai paprasta vieta kaip sporto mokyklos inventorius. Nueiname į Olimpinį muziejų. Nežinau ar to tikėjomės, pompastikos nebuvo, bet įdomybių radome, praplėtėme akiratį. Na, toks paprastas muziejus, pasakojantis apie olimpiadas, eksponuojantis tiek istorinį, tiek šiuolaikinį inventorių, olimpinę aprangą ir t.t.  Šalia pašto muziejus, įkurtas pastate ir pašto traukinių vagonuose, ten lankytojų daugiau, o ypač vaikų. Po muziejaus lankymo pasivaikščiojame po miestą ir vėl į kelią link namų.










Nakvynė kempinge First (142 NOK). O atsikėlus iš ryto – per Švediją į keltą ir į Venspilį. Kempingas labai didelis, bet tuo pačiu nepergrūstas ir erdvus. Yra net parduotuvė, kavinė. 


Kokia ta Norvegija? Ar verta ją aplankyti? Aš manau, kad taip. Mes miestų nelankėme, mūsų tikslas buvo pajausti gamtos grožį, gal dėl to šalis paliko didelį įspūdį. Tikrai norėčiau dar kartą, o gal ir ne kartą, ten nuvykti, nes, oi, kiek liko dar daug ko ten pamatyti. Gali nuo kalnų grožėtis neaprėpiamais toliais, klausytis krioklių čiurlenimo, stebėti plaukiančius laivus, ir... žvejoti. Toks mūsų mėgstamiausias keliavimo būdas - automobilis, palapinė, dujinė viryklė, miegmaišiai ir visa kita, ko reikia gamtoje.
Rašiau šį dienoraštį su nostalgija kelionėms, dėlioju nuotraukas ir mąstau, kada vėl pakuosimės ir kur  važiuosim. 






Norvegija. 12 diena (liepos 14d.)

 Iš ryto dar spėjam pažvejoti. Vyras pagauna 2 skumbres, o aš visai netyčia 1. Tik šiaip pabandžiau ir užkibo. Tai pusryčiai buvo sotūs. Virtuvėje vokietis žiūrėdamas į žuvies pilną keptuvę juokėsi sakydamas – geri pusryčiai. Grįždama prie palapinės viena akim pažiūrėjau ką jie valgo – ogi bandelės, džemas, užtepėlės. Nežinau, kuriems iš mūsų labiau pasisekė su pusryčiais. 



Šiandien jau pradedam judėjimą link namų. Grįžtam Atlanto keliu, dar pastoviniuojam pakeliui prie krioklio. Bet faktiškai visa diena kelyje, su nedidelėmis poilsio ir mankštos kojoms valandėlėmis. 
















Visą dieną važiuojam, vakare ieškom kempingo. Randam labai didelį, bet visą užpildytą. Kartu su registratoriumi bandome rasti laisvą vietą, tai šiaip ne taip randam. Bet pristoja kažkoks vietinis iš ten esančių namelių ir vaikšto vis aplink bambėdamas, kad turi būti trys metrai nuo šalia esančios trobelės, nors joje niekas negyvena, ji tuščia ir niekas ryt neatvyks.  Mums apsistoti leido pats prižiūrėtojas, todėl nors ir nemalonu, tenka visiems su tuo susitaikyti. Užmiršau net ir kempingo foto pasidaryti. Ryte išvykę supratom, kad galėjom pavažiuoti dar porą kilometrų, ir būtume radę mažesnį ir jaukesnį kempingą, ne tokį prigrūstą žmonių. 













Norvegija. 11 diena (liepos 13d.)

 Judam Atlanto kelio link. Pakeliu pamatome nuorodą į Trolių bažnyčią uoloje. Draugas kursto kopti, tuo labiau, kad stende rašo, jog kopimas apims tik gerą valandą i abi puses. Susigundom. Jei jau tik valanda laiko, tai neimam nei maisto, nei per daug vandens. Apsiginkluojam prožektoriais ir pirmyn.









Kopiam pusvalandį, nesimato uolos, kopiam valandą – nesimato. Sakom gal pasiklydom kalnuos. Jokių rodyklių ar žymėjimo nėra, bet vis sutinkam vieną kitą žmogų. Vieno klausiam kiek dar laiko kopti, tai sako apie pusvalandį. Pradėjom jausti ir alkį, ir troškulį, iš kišenių ėmėm traukti kažkada užsilikusius sausainių likučius. Gerai, kad kažkiek gerti buvome pasiėmę. Tai va, tik į vieną pusę užtrukom 1,5 valandos, o ne taip, kaip perskaitėm stende. Ir dėl to  apkaltinom išblukusį bei apibraižytą stendą.






Vaizdas oloje fantastiškas. Lendi, eini su prožektoriumi, virš galvos uolos, po kojomis akmenys ir čiurlenantis upelis, kuris ištekėjęs iš olos kunkuliuodamas teka apačion. Giliau oloje tunelis išplatėja, išaukštėja ir nuo viršaus, per didelį plyšį skverbiasi saulė ir į apačią šniokšdamas krenta krioklys. Tikra Trolių bažnyčia. Gamtos sukurta ir be galo nuostabi. Šis objektas rastas spontaniškai, bet toks ir yra kelionių automobiliais žavesys - visada gali nusukti ten, kur nori, ten, kur akys liepia, užrukti tiek, kiek reikia ir miegoti gamtoje palapinėje ten, kur galima.








Priekyje mūsų laukia Atlanto kelias, septyniais ar aštuoniais tiltais jungiantis salas. Įspūdingas kūrinys, vieni už kitą įdomesni tiltai, vingiuotas kelias, dar gražesnė gamta. Visur, kur tik įmanoma sustoti, pilna mašinų, o ant tilto - žvejų ir turistų. Mes ir prie tų, ir prie kitų. Spėjam ir pasigrožėti vaizdais, ir nuo vieno tilto pažvejoti. Net ir aš užmečiau meškerę. Gražu buvo stebėti šokinėjančias skumbres, tik gaila, kad jos nekibo. 
Išskubam ieškoti nakvynės, nes iki kelionės tikslo užtrukom ilgiau nei tikėjomės, tuoj pradės temti.








Nakvynę rasti bandom keliose vietose, bet nesiseka, daug kur užimta, o ten, kur radom, nepriima kortelės, o mes grynų tiek neturim. Pasiūlo mums važiuoti į parduotuvę už 5km, paimti dovanų čekį už nakvynės kainą ir grįžti, bet mūsų toks pasiūlymas nevilioja.

Rizikuojam ir važiuoja tolyn, ir randam Lyso kempingą (100 NOK). Labai gera vieta, yra kur žvejoti, nuo akmenų krantinės matosi Atlanto kelio tiltas. Kempinge daug žvejų. Jis, turbūt, labiausiai ir skirtas žvejybai, nes yra daug valčių, katerių, speciali vieta žuviai valyti, plauti, pakuotis.