mozaikoskelione: Austrija. 2017. 1 dalis

Pagaliau atėjo diena, kai prasidėjo ilgai lauktos ir planuotos atostogos - slidinėjimas Austrijoje. Prieš kelionės pradžią gerą savaitę nagrinėjome galimus maršrutus ir sprendėme klausimą - važiuoti per Čekiją ar Vokietiją, jei per Vokietiją, tai per Berlyną ar per Dresdeną. Ir tai dar ne viskas. Sukom galvą ir dėl to, kokiu paros metu bandyti apvažiuoti Miuncheną, kad nereikėtų sėdėti kelių valandų kamštyje.

Po ilgų svarstymų nusprendėme važiuoti per Dresdeną, o vėliau jau žiūrėti pagal situaciją.

Susikrovę galybę daiktų į automobilį, sausio pabaigoje pajudėjom į Austriją. Mūsų planuose ne tik slidinėjimas, bet ir apsipirkimas Ingolstadt išpardavimų kaime, ekskursija į Swarovskių kristalų muziejų ir pasivaikščiojimas Lichtenšteine.

Turėdami klaidžiojimo patirties su sava navigacija, šį kartą nusprendėme apsidrausti ir pasiėmėm jas dvi. Dėl viso pikto.

Taigi, 12 val. mes pajudame Austrijos link. Truputį lynoja, bet mūsų visų 5 nuotaika puiki. Tiek čia tos Lietuvos ir kertame Lenkijos sieną. Kelias nėra per daug apkrautas, tad važiuojasi gana normaliai. Stojam kada norim ir kur norim - pavalgyti, prisipilti degalų, pamankštinti kojas. Už Varšuvos judam kiek lėčiau, nes kelio remontas, bet tie 30 kilometrų nesudaro didelių nepatogumų. Paryčiais sustojame aikštelėje kiek numigti, nes išpardavimų kaimo parduotuvės atsidaro apie 10 val,, tad mes atvyktume kiek per anksti.

Į Ingolstadt atvykstame pačiu laiku. Ten praleidome apie 3 valandas. Kadangi mums (t.y. tėvams) reikia tik slidinėjimo akinių, į kitas prekes labai daug nesižvalgom. Užtat vaikai (tokie jau truputį praaugę - pilnamečiai) randa ką nusipirkti. Kainos tikrai su ženkliomis nuolaidomis.

Visas parduotuvių kaimas, tik spėk po visas vaikščioti. Čia tik jo fragmentas.

Apsipirkę judam Austrijos link ir nusprendžiam važiuoti per Augsburgą, nes nevilioja mintis sėdėti kokias tris valandas kamštyje ties Miunchenu. O štai čia mūsų brangioji navigacija (net ne mūsiškė) pasirodė visu gražumu. Nebūtų tai mūsų kelionė, jei mes tikslą pasiektume tiesiai, o ne per Vokietijos ar Austrijos kaimus. Iki Augsburgo viskas buvo pagal planą. O paskui bala žino kodėl buvom vedami ne tiesiai, o aplinkiniais keliais. Kaimo gyventojai net atsisukdami akimis palydėdavo mūsų automobilį, o mes laviravom keliuku tarp namų ir fermų.

Nežinau kiek taip sugaišom laiko, bet labai nepykom, nes ganėm akis į atsiveriančius nuostabius vaizdus. Štai keltas jų.

Bevažiuodami pamatome virš kelio du kalnus jungiantį tiltą ir pagalvojam, kad būtų įdomu ant jo užlipti. Kiek spėjam užfiksuoti, tiltu vaikšto žmonės.