Miestelis See netoli slidinėjimo kurorto Ischgl. Visai nedidelis, bet ramus, nepaisant per jo vidurį einančios pagrindinės gatvės. Nors mūsų miegamojo langai į gatvę, mašinų triukšmo visai nesigirdi. Toliau už gatvės kalnų upė ir patys kalnai.
Pirmoji slidinėjimo diena. Net nežinau kaip teisingiau ją apibūdinti, bet tai nebuvo mano mintyse susikurtas vaizdinys. Gal tai, kad toks slidinėjimo kurortas visai neprimena Lietuvos ar Latvijos trasų. Gal tai, jog pakilus į kalną ir pradėjus leistis iš karto raudona trasa, paaiškėjo, kad aš slidinėti nebemoku (turbūt). :) Sulig kiekvienu trasos posūkiu ir nuolydžiu mano entuziazmas garavo kaip prakaitas, kuris mušėsi per striukę ir termo rūbus. Grįžti tai nėra kaip... tik į apačią... Po to pirmo nusileidimo raudona trasa maniau, kad man slidinėjimo šiam sezonui pakaks. Kaip galima mokėti slidinėti ir kartu nemokėti.
Vyrui sekėsi daug geriau, bet abu išnaudojome tiek energijos, jog keltuve abu garavome kaip po pirties. Net langai apsitraukė. Nepaisant to, kad pavargom, vėl kilom į viršų ir nutarėm, kad šiai dienai mums mėlynų trasų sočiai pakaks. Per išsiblaškymą vyras keltuve paliko pirštines, kurios sėkmingai sukosi ratu aukštyn žemyn kokias keturias valandas ir niekas jų neprivatizavo.
Visą nuovargį atpirko akį glostantis kalnų vaizdas, baltas sniegas ir miškų žaluma.
Dvi dienas slidinėjome mėlynomis trasomis kaip žmonės - iš lėto, normaliai. Trečią dieną iš Ischgl į See atsibastė draugai ir sujaukė nusistovėjusį trasų ritmą. Per juos teko kraustytis iš mėlynų trasų į raudonas ir vėl prakaituoti. Ačiū jiems. Ši patirtis išėjo į naudą, patobulinom savo slidinėjimo įgūdžius. Nebebuvo taip nepatogu, kaip pirmąją dieną.
Keturias dienas slidinėjome - kėlėmės, leidomės, vėl kėlėmės ir vėl leidomės. Vakarus leidome viešbučio pirtelėje ir sūkurinėje vonioje lauke ant stogo, nuo kurio atsivėrė vaizdas į kalnus ir dieną pravažiuotas trasas.
Kadangi mūsų planuose buvo dvi ekskursijos - į Lichtenšteiną ir Swarovskių kristalų muziejų, trečios dienos vakare pradėjom planuoti išvyką. Ir čia atsirado dilema - važiuoti pagal planą į Lichtenšteiną ar ieškoti to virš kalnų kabančio tilto, kurį pravažiavom pakeliui. Po ilgų svarstymų nugalėjo tiltas, todėl nutarėm iš ryto slidinėti, o po pietų važiuoti į ekskursiją.
Taigi, tiltas kelyje Nr.179. Randam jį nesunkiai (gerai, kad likus kilometrui žiūrėjom į ženklus, o ne į navigaciją). Praėjimas juo 8 Eur pirmyn ir atgal. Tilto ilgis apie 400 metrų, jis kabo virš kelio Nr.179, todėl ir vadinasi Highline179. Įspūdingas objektas. Nors ir labai bijau aukščio, bet per daug nesižvalgydama perėjau jį pirmyn atgal. Gaila, kad tą dieną buvo rūkas, todėl neatsiskleidė visas matomos panoramos grožis. Šalia tilto yra senos pilies griuvėsiai. Nors buvome skaitę, kad nuo ten atsiveria puikūs vaizdai, tačiau buvo labai šalta ir aplink rūkas, todėl pilį apžiūrėjome tik iš šono.