Ilgai galvojau kaip mūsų kompaniją pavadinti ir pamaniau, kad tebūnie mes būsime klasiokais.
2017 metų pavasarį būrys „klasiokų“ nusprendė aplankyti Londoną.
Išsirinkome balandžio pabaigos ir gegužės pradžios savaitgalį, nusipirkome
lėktuvo bilietus, rezervavome viešbutį ir susipakavome daiktus. Nežinau kiek iš
mūsų suprato ir galėjo kalbėti angliškai, bet keliauti vis tiek pasiryžom.
Informacija apie Londono lankytinus objektus, viešąjį transportą išsamiai
pateikta internete, tad planuojant kelionę buvo išanalizuoti transporto maršrutai,
bilietų kainos, lankytinų objektų darbo laikas bei kita svarbi informacija.
Prieš išvykdami įsigijome vienos dienos elektroninius London Pass bilietus, kad
galėtume pasirinktinai apžiūrėti lankytinus objektus bei pasinaudoti
apžvalginiu autobusu judėjimui po miestą.
Išskridome penktadienį per pietus ir po kelių valandų nusileidome Londono
Lutono oro uoste. Iš jo į Londono
Viktorijos autobusų stotį vykome maršrutiniu autobusu. Bilietus rezervavome iš
anksto internetu ir tai buvo teisingas sprendimas, nes nereikėjo laukti
bendroje eilėje, visi tilpome į vieną autobusą. Išlipę stotyje visų pirma norėjome apsirūpinti
viešojo transporto Oyster kortele. Kadangi pirkome virš 20 kortelių, buvo
pasikėsinta mus apskaičiuoti, gerai, kad buvo šalia bendrakeleivių, kurių
galvoje veikia kalkuliatorius ir korteles nusipirkome be nuostolių.
Aš, kaip senovinė turistė, iš anksto pasirūpinau popierine informacija,
žemėlapiu. Gerai, kad buvo pažangesnių žmonių, kurie telefone turėjo mobilias
programėles judėjimui po miestą. Išėjus iš stoties prieigų į rajoną, nuo žmonių
gausos ir nepažįstamo miesto iš pradžių susisuko galva ir ištiko lengvas šokas.
Teko pasitikėti vienas kitu ir judėti reikiama linkme. Iki viešbučio ėjome apie
20 minučių, radome jį pakankamai lengvai.
Pirmoji kliūtis dėl kalbos barjero ištiko viešbučio registratūroje, kai
bandėme atsirinkti kam kurie apartamentai rezervuoti. Na negali taip būti, kad
pasisektų iš pirmo karto teisingai apsigyventi, tad keliems teko keistis
kambariais ir persikraustyti. Trumpai apie viešbutį „Chelsea Cloisters“. Pasirinkome
jį dėl geros dislokacijos vietos ir nepasigailėjome. Jis netoli nuo centro, netoli
metro, autobusų stotelių, parduotuvių, geras kainos ir kokybės santykis.
Taigi, susirenkame viešbučio apačioje, pasidalijame įspūdžiais apie kambarius ir keliaujame į pirmą apžvalgą po miestą. Pirminiame plane „maksimum“ buvo siekis plaukti laivu iki Grinvičo. Pakeliui į prieplauką pasižvalgome, pasipaveiksluojame, net neskubame ir bac, - visai pamiršau, kad paskutinis keltas iki Grinvičo jau išplaukė ir sekantis plauks tik iki pusiaukelės. Susirinkę prie prieplaukos, bandome ją įveikti. Nesuprantam nei kaip ji veikia, nei kur praeiti, nei kas bilietus tikrina. Na, faktiškai nežinom net bilieto kainos. Žmonių aplink nėra. Pastoviniavę ir patikrinę praėjimus, nedrąsiai patraukiam pro vartus. Kadangi atėjo dar keletas žmonių, suprantam, kad viskas tvarkoje.
Sėkmingai sulipam į laivą ir
plaukiam Temzės upe. Vakarėja, akis paganyti yra į ką – Londono akis, Parlamento
rūmai, „BigBenas“, tiltai ir t.t. Laive išsiaiškinam, kad iki Grinvičo
nenuplauksim, tad lipam nežinia kur. Išlipant suprantam, kad laivo bilietas
kainavo 7£. Toliau plaukti nebeturim
pinigų Oyster kortelėse. Kadangi jau vakaras, pėstute patraukiame palei Temzę
link Parlamento rūmų. Pasigrožime pakrante, apšviestais pastatais,
praplaukiančiais laivais. Atėję prie „Bigbeno“ susirandame Westminsterio metro stotelę ir važiuojame iki Kensingtono
stotelės, o po to į viešbutį. Telefonus kraunam pasiskolintu pakrovėju, o
vėliau tą darom atlikę minimalius „patobulinimus“ rozetėje.
Sekančią dieną norėtumėm įvykdyti planą „maksimum“, bet vėliau tenka susivokti, kad laiko jam neužteks. Iš pat ankstaus ryto keliaujame į autobusų stotelę, lipame į Hop on Hop off dviaukštį ekskursinį autobusą. Esam vieninteliai ir pirmieji to ryto autobuso keleiviai, turim telefonuose elektroninius London Pass bilietus, tad drąsiai rodom vairuotojui. Jis bando nuskaityti bilietus, bet jam nesiseka. Bando ir vienaip, ir kitaip, o kai supranta, kad su tokiais bilietais mūsų visa gauja, numoja ranka ir liepia lipti į autobuso vidų. Prasideda apžvalginė ekskursija, yra į ką akis paganyti. Pravažiavus dalį maršruto įlipa kontrolė, palipa pas mus į viršų ir bando nuskaityti bilietus. Kai nepasiseka, sumurma, kad lėtai dirba aparatūra. Jam taip pat nepavyksta nuskaityti bilietų, o man šmėsteli mintis, kad gal mes jų net ir neturim. Bet pastoviniavęs kiek, kontrolierius numoja ranka ir išlipa, o mes važiuojam toliau.
Išlipame netoli Westminsterio katedros, aplankome ją, paskui einame į Westminsterio abatiją. Va ten ir suprantam, kad šiandien planas aplankyti kuo daugiau objektų žlunga. Eilė prie įėjimo milžiniška, juda lėtai. Net neaišku, kada prieisim įėjimą. Pirmyn atgal vaikšto mergina ir ieško turinčių e-bilietus. Kaip supratau, su jais žmonės įleidžiami žymiai greičiau. Bet mes turim London Pass, su juo už įėjimą papildomai mokėti nereikia, tad stovim, laukiam. Vienu metu man net dingtelėjo mintis paimti ir ten pat telefonu nusipirkti tą e-bilietą, bet papildomų pinigų leisti nesinori, be to, mūsų daug, gali nepavykti. Prastovėjus kokias 2 valandas, patenkam į abatiją ir mūsų turimas London Pass puikiai suveikia. Taigi, ekskursija prasideda, ten užtrunkam ganėtinai ilgai, nes vieta įspūdinga, tikrai yra į ką pažiūrėti. Vieni pasiėmė audio gidus, kiti bevaikštant pasiklausė ten su grupėmis vaikštančių gidų pasakojimų.
Kadangi daug laiko suėdė eilė prie Westminsterio abatijos, nebespėjom pasižiūrėti kaip keičiasi Bekingemo rūmų sargyba. Bet pačius rūmus apžiūrėjome ir patraukėme per St. James parką į Trafalgaro aikštę, iš jos į China Town kvartalą. Jis įspūdingas. Ten papietavom ir palei Covent garden turgaus šoną nuėjome iki autobusų stotelės prie Lyceum Theatre.
Parsirandam dar padoriu laiku, tad nusprendžiam aplankyti netoli esantį „pub-ą“. Tamsu, žmonių ne tiek daug, pakeliui ant šaligatvio randam numestų batelių porą, praeinant mintyse pagalvojau, kad dydis turėtų būti man tinkamas, bet kažkaip nekyla ranka pasiimti.Bare žmonių pilna, vos randam staliuką, ir tą patį apipiltą kuo tik buvo galima apipilti. Užuodėm šampano, alaus, viskio likučius. Apipiltas ne tik stalas, bet ir suolai. Pagal savo įsivaizdavimą manėm, kad tuoj ateis barmenai ir viską nuvalys. Nieko panašaus. Prasivalėm kaip jau išėjo ir su tuo, ką turėjom. Norim ir užkąsti, ir išgerti, bet maisto nėr. Tad užsisakom tik gėrimų. Apsižvalgom, visi linkai nusiteikę, nuo kito staliuko linkėjimus kažkokia jaunuolių kompanija siunčia, mes siunčiam atgal. Prabuvę porą valandėlių judam į viešbutį, pakeliui jau ieškau tų paliktų batelių, bet neberandu. Būčiau nors pasimatavus.
Kitos dienos ryte pagal planą turime eiti į Gamtos muziejų. Nuo viešbučio jis ne taip toli, tad pasiekiame jį pėstute. Eilė begalinė, gerai, kad atėjome iš pat ryto, ji greitai eina. O pats muziejus net nežinau kaip vertinti. Lyg ir įdomus, lyg ir nelabai. Nežinau ar buvo verta tiek laiko jam skirti. Bet čia kiek žmonių, tiek nuomonių.
Po muziejaus einame prie Kensingtono rūmų, ten pasigrožime sodu, parku, jo nuostabiais medžiais, gėlėmis. Nueiname iki Dianos fontano. Jį randame ne taip greitai, kaip planavom, tris kartus apsukom aplink Dianos vardu pavadintą vaikų žaidimo aikštelę ir tik paskui atėjo nušvitimas, kad eiti reikia visai ne ten.
Nuo vaikščiojimo baisiai pavargom, svarstėm, gal pailsėti, bet jei jau atvykom iki Londono, reikia iki galo ekskursijose nusibaigti. Ir išsiruošėm į Grinvičo parką, ten, nuo kur skaičiuojamas laikas. Atvykom jau vakarop, žmonių nedaug, apžiūrėjome pagrindinius pastatus, tačiau iki ekskursinės Grinvičo linijos, žyminčios ribą tarp žemės rytų ir vakarų pusrutulių, neiname. Nes jau vėlu, įeiti nebegalima, ir pastovėjimas ant jos mokamas. Bet juk tai linija, o ne taškas, ir ją galima rasti ne tik ten, kur būriuojasi turistai ir kur už pastovėjimą ant jos turi susimokėti. Grinvičo liniją randame gatvėje, ji pažymėta ne tik pačioje gatvėje, bet ir ant tvoros sienos. Ir tai tas pas dienovidinis, tai kaip turistinis objektas, tinka ir mums.
Dar spėjame persikelti Emirates Air Line cable car iš vienos Temzės upės kranto į kitą ir atgal. Taip nors šiek tiek pailsim. Tai paskutinis šios dienos akcentas ir grįžtam į viešbutį.
Kitos dienos anksti anksti ryte, su lagaminais dardame iki autobusų stoties, iš jos į oro uostą ir grįžtam namo.